Dirbdamas su įvairaus dydžio įmonių vadovais, dažnai girdžiu tokį patį nusiskundimą – trūksta laiko padaryti visiems darbams. Tiesą pasakius, mano subjektyviu pastebėjimų, skundai dėl laiko trūkumo yra dažnesni, nei dėl pinigų. Ir tai aktualu, ne tik vadovams. Jau kažkada publikuotoje profesorės Ashley Whillans knygos “Time Smart: How to Reclaim Your Time and Live a Happier Life” apžvalgoje minėjau, kad pasaulyje keturi iš penkių suaugusių žmonių prisipažįsta, kad jiems trūksta laiko padaryti tai, ką jie privalo padaryti. Todėl vadovai tikrai ne išimtis. Todėl nieko keisto, kad apie tai yra parašyta daug knygų. Keletą esu net ir čia apžvelgęs (tokių knygų apžvalgas rasite čia>>).

Labai dažna vadovų „užsivertimo“ darbais priežasčių – labai populiari frazė (ir požiūris), kurią daugelis mėgstame kartoti, net nesusimastydami, kokią žalą ta frazė daro mums. Ir ta frazė skamba „Aš pats pasidarysiu greičiau/geriau/pigiau“. Pagrindinė didelė bėda su šia fraze ir tame, kad ji neatrodo bloga. J...

Knygą "How Big Things Get Done: The Surprising Factors That Determine the Fate of Every Project, from Home Renovations to Space Exploration and Everything In Between" suklausiau su pasimėgavimu. Ir net nusipirkau šios knygos Kindle versiją Tai visiškai šviežiai pasirodžiusi knyga apie projektų (ne)valdymą. Autoriai ne tik yra sukaupę didelę nesėkmingų projektų statistinę duombazę, bet ir išanalizavę nesėkmių priežastis. Taip pat jie turi didelę projektų valdymo praktinę patirtį, yra valdę ar gelbėję ne vieną itin didelės apimties projektą. Anot jų, tik didelių 8% projektų įvyksta laiku, ir neviršijant biudžeto. Tačiau tokios pačios bėdos nutinka ir visai nedideliems projektams (pvz. namo remontas). Autorių nuomone, projektų nesėkmių priežastys slypi galioje (politikoje) ir psichologijoje.

Galia / politika (ne tik viešoji politika, bet kompanijų vidaus galios žaidimai) pasireiškia tuo, kad neretai imamasi labai rizikingų (didžiausias, plačiausias, ilgiausias, naujausiais ir kitoks -iau...

Efektyvumo tema man visuomet yra labai įdomi, ir ne tik organizacijų efektyvumo, bet ir atskiro žmogaus efektyvumo. Todėl LinkedIn‘e pamatęs Mindaugo įrašą, kuriame jis reklamavo savo greit pasirodysiančią knygą „Asmeninio produktyvumo istorijos“, neabejodamas iškart užsisakiau. Prabėgus keletui savaičių sulaukiau SMSo su pranešimu apie paštomate mano vardu gautą siuntą. Siuntoje buvo knyga su asmeniniais Mindaugo palinkėjimais (žiūr iliustraciją). Knyga pragulėjo keletą savaičių, kol ėmiausi jos skaitymo. Kaip daugelis mano skaitytojų žino, esu didelis blaškos (a.k.a multitaskingo nekentėjas), todėl norėjau užbaigti skaityti (o tiksliau – klausyti) kitą knygą.

Pradėjęs skaityti knygą, nusprendžiau stebėti savo reakciją į tai, ką Mindaugas užakcentuoja, kaip pateikia pavyzdžius, kokius eksperimentus atlieka. Gal nuskambės kiek pagyrūniškai, bet kažkokios reikšmingos naujos informacijos apie asmeninio efektyvumo įrankius ar metodus aš nesitikėjau. Juk pats šia tema domiuosi virš 20 met...

Morgan’o Housel’o knygą “The Psychology of Money” nusprendžiau pasiklausyti, kuomet Audible.com vienos savo nuolaidų akcijos metų rekomendavo man, nes jų algoritmas nusprendė, kad man knyga turėtų patikti. Beje, labai rekomenduoju Audible.com prenumeratą, kurią įsigijus kas mėnesį gauni po “kreditą”, už kurį gali įsigyti audioknygas. Be to, labai dažnai būna akcijų “dvi knygos už vieną kreditą” ar ypatingų nuolaidų. Abejojate?  Išmėginkite Audible.com nemokamai>>> 

Taupymo ir investavimo psichologiniai aspektai man nėra nauji, net ir čia publikavau savo straipsnį “(Ne)taupymo psichologija: kodėl smegenys atsisako taupyti”. Tai pati knyga sukėlė prieštaringus jausmus. Iš vienos pusės, kažko reikšmingai naujo apie finansinį investavimą nesužinojau. Todėl suprantu tuos atsiliepimų autorius, kurie knygą vertino prastai, nes “nieko naujo”. Tačiau man knyga turimas žinias sudėliojo į lentynėles (ar kaip pasakytų ITišnikai - papildomai suindeksavo) bei suteikė papildomų požiūrio aspektų. Šią...

Neseniai prieš vieną iš savo internetinių seminarų, iš vieno savo kliento sulaukiau laiško su labai konkrečiu klausimu (kalba netaisyta):

Kaip neapsunkinant ir nepadidinant "rašliavos" ir "popierinių ataskaitų" turėti įmonėje matavimus atskiroms pareigybėms.

• Klausimas būtų – kokie ir kiek daug turėtų būti matavimų? Koks turėtų būti matavimų gavimo/pateikimo/viešinimo procesas? Noras pasidaryti taip, kad matavimams nereikėtų skirti per daug laiko juos administruojant, jie turėtų būti daromi "automatu".
• Atskiros pareigybės matuojamos skirtingai - KAIP ir KUO išmatuoti PARDAVĖJĄ, Klientų aptarnavimą, ADMINISTRATORĘ, VAIRUOTOJĄ, SANDĖLININKĄ? Gal net nereikia jų matuoti? Bet gi visi nori PRIPAŽINIMO!

Kadangi seminaras buvo šiek tiek kita tema, tai nuo atsakymo pavyko išsisukti. Tačiau po pastarųjų dviejų mano straipsnių Verslo Klasėje apie geresnį gamybinio ir darbuotojų apribojimo išnaudojimą sulaukiau panašaus pobūdžio klausimų. O prieš savaitę lankydamasis vienoje didelėje gamyb...

Kai smunka rinkos ir įmonės susiveržia taupymo diržus, parduoti savo gaminius arba paslaugas darosi vis sunkiau. Tokioje padėtyje atsidūrė tūkstančiai Lietuvos įmonių, kurios, griebasi šiaudo negalėdamos pardavinėti taip sėkmingai kaip anksčiau.

Tas šiaudas paprastai būna dar vienas superpardavėjas, dažniausiai ką tik nuviliotas nuo konkurentų. Jis moka padaryti pirmą įspūdį, užkalbėti klientą, įpiršti savo „sprendimą“. Jis jaučia, kada verta įkyrėti, o kada užtenka tiesiog pažerti pažadų. Tokie pardavėjai rinkoje vadinami menininkais, nes ir pardavimai yra menas, jei tikėsime verslo bestselerių viršeliais.

Dėl šių ir daugybės kitų priežasčių mūsuose yra manoma, kad mažėjant pardavimams išgelbės superpardavėjas-menininkas. Kadangi taip manančių įmonių vadovų netrūksta, turime rezultatą – pardavėjų apyvartumas rinkoje gerokai pranoksta jų pardavinėjamų prekių apyvartumą...

Kaina svarbu, bet vertė svarbiau

Versle norint uždirbti daugiau, svarbu didinti pridėtinę vertę. O tai galima p...

Prancūzų rašytojas Henri Estienne’as rašė – jei jaunystė žinotų, o senatvė galėtų. Neretas pensininkas gailisi, kad jaunystėje negalvojo apie tolesnę ateitį, pasitikėjo valstybe (kuri esą užtikrins orią pensiją), per daug išlaidavo ir nesukaupė lėšų senatvei.

Dabartinius senolius galima pateisinti – kai jie buvo jauni, laikai buvo kiti, socialinė ir ekonominė santvarka buvo kitokia. Tačiau tie, kurie pensininkais taps po 10 metų ar vėliau, jau negalės pasiteisinti nesitikėję santvarkos pokyčių.

Kodėl reikia kaupti senatvei?

Kovo „Verslo klasėje“ rašiau, kad socialiniame tinkle surengtoje mini apklausoje, kurioje teiravausi, apie ką turėčiau parašyti į žurnalą, ryškiai išsiskyrė dvi temos. Vieną jų – kaip įmonėse diegti naująsias technologijas – apžvelgiau ankstesniame straipsnyje. Šį kartą analizuosiu klausimą, kuris iš pirmo žvilgsnio nėra priklausomas nuo organizacijų veiklos efektyvumo. Visgi asmeninių finansų valdymo ir kaupimo pensijai tema nėra man svetima. Mano tėvas šia p...

Per savo virš dvidešimties metų Apribojimų Teorijos propagavimo bei šios metodikos taikymo organizacijose karjerą, visuomet mano veiklos objektu buvo (ir tebėra) organizacijos procesinė pusė, dar vadinama kietaisiais dalykais. Aš ir mano kolegos visuomet rėmėmės prielaida, kad pakeitus organizacijos taisykles bei rodiklius, suteikus darbuotojams reikiamas žinias, jų elgsena pasikeis. Ši prielaida nėra neteisinga – labai dažnai patobulinus organizacijos procesus, pakeitus kai kurias taisykles bei rodiklius, organizacijos efektyvumas reikšmingai padidėdavo, ir organizacijos pasiekdavo įspūdingų rezultatų. Visgi, tenka pripažinti, kad ne visose organizacijos pavyko įgyvendinti pokyčius. Vertinant tuos projektus ryškėja vienas bendras bruožas – nors organizacijos vadovai ir darbuotojai pritarė siūlomiems pokyčiams, tačiau jų neįgyvendino.

Prieš keturioliką metų aš sau išsikėliau tikslą – sugalvoti, kaip pritaikyti didžiųjų kompanijų efektyvumo metodikas (LEAN, Apribojimų Teoriją ir pan.) ...

– Buna ziua, – pasigirdo ragelyje.
– Buna ziua, – automatiškai atsakiau į rumunišką pasisveikinimą.

Tačiau labai greitai supratau, kad mano rumuniškas pasisveikinimas buvo klaida, nes „ragelyje“ esantis kalbėtojas toliau šnekėjo su manimi rumuniškai. Teko jį stabdyti ir pasakyti, kad mano rumunų kalbos žinios apsiriboja pasisveikinimu ir paprašymu „vieną didelį alaus“.

Pašnekovas aiškiai nustebo, tačiau greitai persijungė į anglų kalbą ir prisistatė. Tai buvo Istvanas, Rumunijoje esančio fabriko, kurį vėliau savo įmonės diskusijose vadindavome Dantų karalyste, savininkas ir vadovas. Istvanui į rankas pakliuvo daktaro Eliyahu Goldratto knyga „Scopul“ („Tikslas“ rumunų kalba), ją perskaitęs iškart nusprendė su mumis susisiekti. Kodėl su mumis?

Galbūt dalį skaitytojų tai nustebins, bet „Tikslą“ rumuniškai išleido mūsų įmonė. Tiesiog prieš beveik dešimtmetį ganėtinai aktyviai teko darbuotis Moldovos Respublikoje, netgi buvome įsteigę ten savo įmonės filialą. Kadangi „Tikslas“ – ne tik p...

Neseniai sulaukiau vieno buvusio kliento priekaištų, kad “užleidau” Apribojimų teorijos (TOC) populiarinimą. Kaip sakoma amerikietiškuose filmuose – guilty as charged. Taisydamas situaciją, noriu pristatyti dar vieną dr. E. Goldratt verslo romaną “Kritinė grandinė”.

Nors ši knyga nesulaukė tokio populiarumo kaip gamybinins romanas “Tikslas” (mano apžvalgą galite rasti čia >>>), tačiau mano subjektyvia nuomone Kritinės grandinės principai projektų valdyme naudojami dažniau nei DBR (TOC sprendimas gamybai) gamybos valdyme. Todėl šią knygą rekomenduoju visiems, kurie susiduria su projektų (ar jų portfelio) planavimu ir vykdymu.

Knygos pagrindinis veikėjas universiteto profesorius, dėstantis MBA studentams ir svajojantis apie pastovią darbo vietą, susiduria su iššūkiu. Mažėjantis studentų srautas kelią profesoriaus planams pavojų, o Universiteto vadovas ragina profesorių pritraukti daugiau studentų. Tuo pat metu profesorius pradeda dėstyti projektų valdymo kursą naujai studentų grupei.