Srauto gerinimas yra pagrindinis kiekvienos operacinės veiklos tikslas.

Dr. Eli Goldratt. "Stovint ant milžinų pečių", 2008

Tai nauja Apribojimų Teorijos knyga-romanas. Ir ne bet kieno parašyta, o dr. Eli Godratt‘o dukros Efrat Goldratt-Ashlag. Ir reikia pripažinti, kad jai visai pavyko išlaikyti savo tėvo Eli Goldratt rašymo stilių. Knygoje "Goldratt‘o srauto valdymo taisyklės" kalbama apie projektų srauto spartinimą. Knygoje daugiausia dėmesio skiriama projektų valdymo aplinkai, nors taisyklės tinka bet kuriai srauto aplinkai.

Herojinio romano struktūra standartinė - pagrindinis veikėjas Marcas Wilsonas atsiduria beviltiškoje situacijoje - šeimos verslo situacija prastėja, planuojamas jo pardavimas ne pačiomis geriausiomis sąlygomis. Ar jis gali iš esmės pakeisti projektinės aplinkos valdymo būdą, kad įrodytų, jog gali vadovauti verslui? Ar visgi įmonė bus parduota konkurentui ir neišvengiamai bus prarastos darbo...

Buvusio FTB įkaitų derybininko Chriso Vosso parašyta „Never Split the Difference: Negotiating As If Your Life Depended On It“ yra patraukli ir labai vertinga knyga apie įvairialypį ir sudėtingą derybų meną. Šioje knygoje skaitytojai atras nemažai praktinių patarimų kaip valdyti derybinius pokalbius, kaip pasiekti palankių rezultatų ir pagerinti savo derėjimosi įgūdžius. Pats pavadinimas pasako, kad knygoje bus pasakojama apie „bekompromisines“ derybas (lietuviškas vertimas "Jokių kompromisų"). Ir kokie gali būti kompromisai įkaitų situacijoje? Paleiskime pusę įkaitų, o kitą pusę galite susprogdinti?

Vossas meistriškai sujungia savo realių įtemptų situacijų (kur buvo deramasi dėl žmonių gyvybių) pasakojimus su giliais psichologiniais principais, tuo sukurdamas labai praktinį ir intelektualiai stimuliuojantį derybų vadovėlį. Rašymo stilius yra įtraukia ir ugdo, todėl sudėtingos derybų koncepcijos suprantamos įvairią derybinę...

Dirbdamas su įvairaus dydžio įmonių vadovais, dažnai girdžiu tokį patį nusiskundimą – trūksta laiko padaryti visiems darbams. Tiesą pasakius, mano subjektyviu pastebėjimų, skundai dėl laiko trūkumo yra dažnesni, nei dėl pinigų. Ir tai aktualu, ne tik vadovams. Jau kažkada publikuotoje profesorės Ashley Whillans knygos “Time Smart: How to Reclaim Your Time and Live a Happier Life” apžvalgoje minėjau, kad pasaulyje keturi iš penkių suaugusių žmonių prisipažįsta, kad jiems trūksta laiko padaryti tai, ką jie privalo padaryti. Todėl vadovai tikrai ne išimtis. Todėl nieko keisto, kad apie tai yra parašyta daug knygų. Keletą esu net ir čia apžvelgęs (tokių knygų apžvalgas rasite čia>>).

Labai dažna vadovų „užsivertimo“ darbais priežasčių – labai populiari frazė (ir požiūris), kurią daugelis mėgstame kartoti, net nesusimastydami, kokią žalą ta frazė daro mums. Ir ta frazė skamba „Aš pats pasidarysiu...

Knygą "How Big Things Get Done: The Surprising Factors That Determine the Fate of Every Project, from Home Renovations to Space Exploration and Everything In Between" suklausiau su pasimėgavimu. Ir net nusipirkau šios knygos Kindle versiją Tai visiškai šviežiai pasirodžiusi knyga apie projektų (ne)valdymą. Autoriai ne tik yra sukaupę didelę nesėkmingų projektų statistinę duombazę, bet ir išanalizavę nesėkmių priežastis. Taip pat jie turi didelę projektų valdymo praktinę patirtį, yra valdę ar gelbėję ne vieną itin didelės apimties projektą. Anot jų, tik didelių 8% projektų įvyksta laiku, ir neviršijant biudžeto. Tačiau tokios pačios bėdos nutinka ir visai nedideliems projektams (pvz. namo remontas). Autorių nuomone, projektų nesėkmių priežastys slypi galioje (politikoje) ir psichologijoje.

Galia / politika (ne tik viešoji politika, bet kompanijų vidaus galios žaidimai) pasireiškia tuo, kad neretai imamasi labai rizikingų (didžiausias,...

Efektyvumo tema man visuomet yra labai įdomi, ir ne tik organizacijų efektyvumo, bet ir atskiro žmogaus efektyvumo. Todėl LinkedIn‘e pamatęs Mindaugo įrašą, kuriame jis reklamavo savo greit pasirodysiančią knygą „Asmeninio produktyvumo istorijos“, neabejodamas iškart užsisakiau. Prabėgus keletui savaičių sulaukiau SMSo su pranešimu apie paštomate mano vardu gautą siuntą. Siuntoje buvo knyga su asmeniniais Mindaugo palinkėjimais (žiūr iliustraciją). Knyga pragulėjo keletą savaičių, kol ėmiausi jos skaitymo. Kaip daugelis mano skaitytojų žino, esu didelis blaškos (a.k.a multitaskingo nekentėjas), todėl norėjau užbaigti skaityti (o tiksliau – klausyti) kitą knygą.

Pradėjęs skaityti knygą, nusprendžiau stebėti savo reakciją į tai, ką Mindaugas užakcentuoja, kaip pateikia pavyzdžius, kokius eksperimentus atlieka. Gal nuskambės kiek pagyrūniškai, bet kažkokios reikšmingos naujos informacijos apie asmeninio efektyvumo...

Morgan’o Housel’o knygą “The Psychology of Money” nusprendžiau pasiklausyti, kuomet Audible.com vienos savo nuolaidų akcijos metų rekomendavo man, nes jų algoritmas nusprendė, kad man knyga turėtų patikti. Beje, labai rekomenduoju Audible.com prenumeratą, kurią įsigijus kas mėnesį gauni po “kreditą”, už kurį gali įsigyti audioknygas. Be to, labai dažnai būna akcijų “dvi knygos už vieną kreditą” ar ypatingų nuolaidų. Abejojate?  Išmėginkite Audible.com nemokamai>>> 

Taupymo ir investavimo psichologiniai aspektai man nėra nauji, net ir čia publikavau savo straipsnį “(Ne)taupymo psichologija: kodėl smegenys atsisako taupyti”. Tai pati knyga sukėlė prieštaringus jausmus. Iš vienos pusės, kažko reikšmingai naujo apie finansinį investavimą nesužinojau. Todėl suprantu tuos atsiliepimų autorius, kurie knygą vertino prastai, nes “nieko naujo”. Tačiau man knyga...

Neseniai prieš vieną iš savo internetinių seminarų, iš vieno savo kliento sulaukiau laiško su labai konkrečiu klausimu (kalba netaisyta):

Kaip neapsunkinant ir nepadidinant "rašliavos" ir "popierinių ataskaitų" turėti įmonėje matavimus atskiroms pareigybėms.

• Klausimas būtų – kokie ir kiek daug turėtų būti matavimų? Koks turėtų būti matavimų gavimo/pateikimo/viešinimo procesas? Noras pasidaryti taip, kad matavimams nereikėtų skirti per daug laiko juos administruojant, jie turėtų būti daromi "automatu".
• Atskiros pareigybės matuojamos skirtingai - KAIP ir KUO išmatuoti PARDAVĖJĄ, Klientų aptarnavimą, ADMINISTRATORĘ, VAIRUOTOJĄ, SANDĖLININKĄ? Gal net nereikia jų matuoti? Bet gi visi nori PRIPAŽINIMO!

Kadangi seminaras buvo šiek tiek kita tema, tai nuo atsakymo pavyko išsisukti. Tačiau po pastarųjų dviejų mano straipsnių Verslo Klasėje apie geresnį gamybinio ir darbuotojų apribojimo išnaudojimą sulaukiau...

Kai smunka rinkos ir įmonės susiveržia taupymo diržus, parduoti savo gaminius arba paslaugas darosi vis sunkiau. Tokioje padėtyje atsidūrė tūkstančiai Lietuvos įmonių, kurios, griebasi šiaudo negalėdamos pardavinėti taip sėkmingai kaip anksčiau.

Tas šiaudas paprastai būna dar vienas superpardavėjas, dažniausiai ką tik nuviliotas nuo konkurentų. Jis moka padaryti pirmą įspūdį, užkalbėti klientą, įpiršti savo „sprendimą“. Jis jaučia, kada verta įkyrėti, o kada užtenka tiesiog pažerti pažadų. Tokie pardavėjai rinkoje vadinami menininkais, nes ir pardavimai yra menas, jei tikėsime verslo bestselerių viršeliais.

Dėl šių ir daugybės kitų priežasčių mūsuose yra manoma, kad mažėjant pardavimams išgelbės superpardavėjas-menininkas. Kadangi taip manančių įmonių vadovų netrūksta, turime rezultatą – pardavėjų apyvartumas rinkoje gerokai pranoksta jų pardavinėjamų prekių apyvartumą...

Kaina svarbu, bet vertė svarbiau

Versle norint...

Prancūzų rašytojas Henri Estienne’as rašė – jei jaunystė žinotų, o senatvė galėtų. Neretas pensininkas gailisi, kad jaunystėje negalvojo apie tolesnę ateitį, pasitikėjo valstybe (kuri esą užtikrins orią pensiją), per daug išlaidavo ir nesukaupė lėšų senatvei.

Dabartinius senolius galima pateisinti – kai jie buvo jauni, laikai buvo kiti, socialinė ir ekonominė santvarka buvo kitokia. Tačiau tie, kurie pensininkais taps po 10 metų ar vėliau, jau negalės pasiteisinti nesitikėję santvarkos pokyčių.

Kodėl reikia kaupti senatvei?

Kovo „Verslo klasėje“ rašiau, kad socialiniame tinkle surengtoje mini apklausoje, kurioje teiravausi, apie ką turėčiau parašyti į žurnalą, ryškiai išsiskyrė dvi temos. Vieną jų – kaip įmonėse diegti naująsias technologijas – apžvelgiau ankstesniame straipsnyje. Šį kartą analizuosiu klausimą, kuris iš pirmo žvilgsnio nėra priklausomas nuo...

Per savo virš dvidešimties metų Apribojimų Teorijos propagavimo bei šios metodikos taikymo organizacijose karjerą, visuomet mano veiklos objektu buvo (ir tebėra) organizacijos procesinė pusė, dar vadinama kietaisiais dalykais. Aš ir mano kolegos visuomet rėmėmės prielaida, kad pakeitus organizacijos taisykles bei rodiklius, suteikus darbuotojams reikiamas žinias, jų elgsena pasikeis. Ši prielaida nėra neteisinga – labai dažnai patobulinus organizacijos procesus, pakeitus kai kurias taisykles bei rodiklius, organizacijos efektyvumas reikšmingai padidėdavo, ir organizacijos pasiekdavo įspūdingų rezultatų. Visgi, tenka pripažinti, kad ne visose organizacijos pavyko įgyvendinti pokyčius. Vertinant tuos projektus ryškėja vienas bendras bruožas – nors organizacijos vadovai ir darbuotojai pritarė siūlomiems pokyčiams, tačiau jų neįgyvendino.

Prieš keturioliką metų aš sau išsikėliau tikslą –...