Noriu apžvelgti dar vieną puikaus autorių dueto Dan Sullivan ir Dr. Benjamin Hardy knygą "The Gap and The Gain: The High Achievementrs' Guide to Happiness, Confidence, and Success". Vieną šių autorių knygą „Who Not How“ jau esu apžvelgęs (apžvalga čia>>).

Knyga "The Gap and The Gain“ yra iš tų nedaugelio knygų, kurias ne tik keletą kartų perklausiau, bet ir nusipirkau jos popierinę versiją. Nes joje yra labai daug vertingų įžvalgų tiems, kurie yra „apsėsti“ siekio tobulėti ir sunkiai pasitenkina bet kokiais rezultatais. Nes juk visuomet „gali būti geriau“ ir „net dangus nėra riba“ bei „kitų rezultatai dar didesni“. Ir toks nuolatinis nepasitenkinimas rezultatais gali tapti rimto perdegimo priežastimi.

Knyga "The Gap and The Gain“ pristato labai kitokį (bet labai gerą) požiūrį į tobulėjimo ir pažangos vertinimą bei asmeninio pasitenkinimo pasiekimą. Autoriai pristato "The Gap" (praraja) ir "The Gain" (sėkmė) sąvokas. Per tas sąvokas ir parodoma, kaip ambicingi žmonės gali pakeisti sav...

Šiuolaikiniame pasaulyje vis daugiau įmonių bendravimą su klientais automatizuoja ir robotizuoja. Juk taip yra pigiau, greičiau, paprasčiau. Tačiau dažnai toks pigumas smarkiai blogina klientų aptarnavimą, ypač nutikus kiek nestandartinei situacijai. Žinoma, nemažai klientų mėgsta jausmą, kai „sutaupo“, bet puikus aptarnavimas ir svetingumas gali būti kompanijų išskirtinumas. Ir, priešingai daugumos įsitikinimui, puikus klientų aptarnavimas neprieštarauja efektyvumui ir nebūtinai turi būti brangus. Apie tai, kaip pasirinkta beprotiško svetingumo strategija padėjo restoranui „Eleven Madison Park“ tapti pačiu geriausiu (Nr.1) restoranu pasaulyje savo knygoje "Unreasonable Hospitality: The Remarkable Power of Giving People More Than They Expect" pasakoja vienas iš restorano buvusių bendrasavininkų Will Guidara.

Kai „Eleven Madison Park“ pakliuvo į TOP50 pasaulio restoranų sąrašą „garbingoje“ 50 vietoje, restorano vadovai nusprendė, kad norint tapti pačiu geriausiu, jiems neužteks būti iš...

Matyt yra nedaug su verslo susijusių temų, kurios buvo tokios karštos 2024 metais kaip Dirbtinio Intelekto tema. Šia tema aš domiuosi jau pakankamai ilgai. Ir nors naujausių DI algoritmų galimybės tikrai įspūdingos, bet mano nuomone, reikšmingo DI naudojimo lūžio organizacijose dar reikia palaukti. Nes dauguma DI taikymų, kuriuos teko matyti, arba apie kuriuos teko skaityti, nukreipti į elementarų kaštų taupymą bei daromi eksperimentai apsiriboja lokaliais pagerinimais. Kol kas apie DI taikymą rimtesniuose strateginiuose projektuose informacijos yra mažai. Bet tikiuosi, kad netolimoje ateityje apie juos išgirsime.

Apribojimų teorijos principai teigia, kad bet koks pagerinimas, nukreiptas ne į apribojimą, reikšmingos naudos neduos. O bet kurio verslo reikšmingiausias apribojimas yra vadovų dėmesys, todėl didžiausią naudą galime gauti kuo geriau išnaudodami ir plėsdami šitą apribojimą.

Dauguma mokymų ar pristatymų apie DI, kuriuos man teko matyti lietuviškoje erdvėje – tai apie element...

Apribojimų teorija (TOC) ir LEAN yra dvi metodikos, orientuotos į organizacijos veiklos gerinimą pašalinant neefektyvumą ir tobulinant procesus. Jos puikiai veikia kartu, nes papildo viena kitą keliais aspektais. Štai išsamus paaiškinimas, kaip ir kodėl TOC ir LEAN efektyviai sąveikauja:

1. Dėmesio sutelkimas į nuolatinį tobulėjimą

Apribojimų Teorija:

• Apribojimų teorija orientuota į svarbiausio ribojančio veiksnio (apribojimo) nustatymą procese ir sistemingą jo išnaudojimą bei tobulinimą, siekiant pagerinti bendrą rezultatą.
• Patobulinus/praplėtus apribojimą, dėmesys perkeliamas į kitą apribojimą, sukuriant nuolatinio tobulėjimo ciklą.

LEAN:

• LEAN orientuojasi į nuostolių (muda) šalinimą ir vertės kūrimą per nuolatinį tobulinimą.
• LEAN principai nukreipti į nuolatinį procesų vertinimą ir tobulinimą, siekiant padidinti efektyvumą ir našumą.

Sinergija:

Abi metodikos skatina nuolatinį tobulėjimą. TOC suteikia struktūrizuotą požiūrį į svarbiausių apribojimų (butelių kakliukų)...

Lietuvoje nedaug liko verslininkų bei įvairiausio lygio vadovų, kurie nebūtų girdėję apie LEAN. Daugelis ne tik girdėjo, bet ir išsibandė pas save organizacijose, jų leksikone išgirsi tokius žodžius, kaip muda, kaizen, asaichi, gemba, PDCA, 5S, jidoka ar pokayoke. Dalis tų vadovų netgi gali papasakoti, kodėl jie yra „unikalūs ir kitokie“, ir kodėl tas LEAN‘as jiems netinka. Beje, daugeliui LEANo naudotojų ir priešininkų ši metodika yra tapati Toyotos Gamybos Sistemai (Toyota Production System). Nes gi iš kur tie japoniški žodžiai ?

Bet LEAN ir TPS nėra tapatu. Tą aš supratau vienos Apribojimų Teorijos konferencijos metu, kai per pertrauką buvo proga pasikalbėti su Toyota įmonės darbuotoju. Kai aš jam pasakiau, kad mes Lietuvoje irgi gerai žinome jų (Toyotos) LEANą, jis labai piktai atsikirto, kad Toyota Production System NĖRA tapatu LEAN. Kadangi jo anglų kalba nebuvo labai aiški, todėl jo paaiškinimų apie tai, kad ne kaštai svarbiausia, kad ne tą vakariečiai gerina,nelabai supratau, ...

Knyga “Organizacijų ligos ir jų gydymas” tikrai ne paprasta vadybos patarimų knyga. Pirmos jos išskirtinumas – tai unikalus autorių duetas. Knygą parašė du vadybos praktikai, atstovaujantys labai skirtingus verslo aspektus. Dr. Alisa Miniotaitė – mokslų daktarė, ISM lektorė, koučingo ir lyderystės konsultantė, smulkaus verslo savininkė. Jos bendraautorius Ignas Staškevičius – stambaus verslo atstovas, buvęs labai didelių (bent jau Lietuvos mastu) įmonių vadovas, valdybų narys, investuotojas. Toks duetas tikrai užtikrina įvairiapusiškesnį požiūrį ir platesnes įžvalgas. Reikia paminėti, kad knygoje išskirta, kurias dalis rašė Alisa, o kurias – Ignas. Netgi pats turinio pateikimo stilius – kaip pokalbis tarp abiejų autorių.

Pačioje knygos pradžioje jau užduodamas Igno reikalavimas turiniui – jokios šūdmalos (cut the crap). Tai užtikrina, kad visa pateikiama medžiaga labai praktiška, ir nėra tuščio filosofavimo, nors paliečiami ir kai kurie filosofiniai verslo valdymo aspektai (pvz. ar pi...

Srauto gerinimas yra pagrindinis kiekvienos operacinės veiklos tikslas.

Dr. Eli Goldratt. "Stovint ant milžinų pečių", 2008

Tai nauja Apribojimų Teorijos knyga-romanas. Ir ne bet kieno parašyta, o dr. Eli Godratt‘o dukros Efrat Goldratt-Ashlag. Ir reikia pripažinti, kad jai visai pavyko išlaikyti savo tėvo Eli Goldratt rašymo stilių. Knygoje "Goldratt‘o srauto valdymo taisyklės" kalbama apie projektų srauto spartinimą. Knygoje daugiausia dėmesio skiriama projektų valdymo aplinkai, nors taisyklės tinka bet kuriai srauto aplinkai.

Herojinio romano struktūra standartinė - pagrindinis veikėjas Marcas Wilsonas atsiduria beviltiškoje situacijoje - šeimos verslo situacija prastėja, planuojamas jo pardavimas ne pačiomis geriausiomis sąlygomis. Ar jis gali iš esmės pakeisti projektinės aplinkos valdymo būdą, kad įrodytų, jog gali vadovauti verslui? Ar visgi įmonė bus parduota konkurentui ir neišvengiamai bus prarastos darbo vietos?

Ir čia jam padeda tas profesorius, kuris dėsto MBA program...

Buvusio FTB įkaitų derybininko Chriso Vosso parašyta „Never Split the Difference: Negotiating As If Your Life Depended On It“ yra patraukli ir labai vertinga knyga apie įvairialypį ir sudėtingą derybų meną. Šioje knygoje skaitytojai atras nemažai praktinių patarimų kaip valdyti derybinius pokalbius, kaip pasiekti palankių rezultatų ir pagerinti savo derėjimosi įgūdžius. Pats pavadinimas pasako, kad knygoje bus pasakojama apie „bekompromisines“ derybas (lietuviškas vertimas "Jokių kompromisų"). Ir kokie gali būti kompromisai įkaitų situacijoje? Paleiskime pusę įkaitų, o kitą pusę galite susprogdinti?

Vossas meistriškai sujungia savo realių įtemptų situacijų (kur buvo deramasi dėl žmonių gyvybių) pasakojimus su giliais psichologiniais principais, tuo sukurdamas labai praktinį ir intelektualiai stimuliuojantį derybų vadovėlį. Rašymo stilius yra įtraukia ir ugdo, todėl sudėtingos derybų koncepcijos suprantamos įvairią derybinę patirtį turintiems skaitytojams.

Tikriausiai nieko nenustebin...

Dirbdamas su įvairaus dydžio įmonių vadovais, dažnai girdžiu tokį patį nusiskundimą – trūksta laiko padaryti visiems darbams. Tiesą pasakius, mano subjektyviu pastebėjimų, skundai dėl laiko trūkumo yra dažnesni, nei dėl pinigų. Ir tai aktualu, ne tik vadovams. Jau kažkada publikuotoje profesorės Ashley Whillans knygos “Time Smart: How to Reclaim Your Time and Live a Happier Life” apžvalgoje minėjau, kad pasaulyje keturi iš penkių suaugusių žmonių prisipažįsta, kad jiems trūksta laiko padaryti tai, ką jie privalo padaryti. Todėl vadovai tikrai ne išimtis. Todėl nieko keisto, kad apie tai yra parašyta daug knygų. Keletą esu net ir čia apžvelgęs (tokių knygų apžvalgas rasite čia>>).

Labai dažna vadovų „užsivertimo“ darbais priežasčių – labai populiari frazė (ir požiūris), kurią daugelis mėgstame kartoti, net nesusimastydami, kokią žalą ta frazė daro mums. Ir ta frazė skamba „Aš pats pasidarysiu greičiau/geriau/pigiau“. Pagrindinė didelė bėda su šia fraze ir tame, kad ji neatrodo bloga. J...

Knygą "How Big Things Get Done: The Surprising Factors That Determine the Fate of Every Project, from Home Renovations to Space Exploration and Everything In Between" suklausiau su pasimėgavimu. Ir net nusipirkau šios knygos Kindle versiją Tai visiškai šviežiai pasirodžiusi knyga apie projektų (ne)valdymą. Autoriai ne tik yra sukaupę didelę nesėkmingų projektų statistinę duombazę, bet ir išanalizavę nesėkmių priežastis. Taip pat jie turi didelę projektų valdymo praktinę patirtį, yra valdę ar gelbėję ne vieną itin didelės apimties projektą. Anot jų, tik didelių 8% projektų įvyksta laiku, ir neviršijant biudžeto. Tačiau tokios pačios bėdos nutinka ir visai nedideliems projektams (pvz. namo remontas). Autorių nuomone, projektų nesėkmių priežastys slypi galioje (politikoje) ir psichologijoje.

Galia / politika (ne tik viešoji politika, bet kompanijų vidaus galios žaidimai) pasireiškia tuo, kad neretai imamasi labai rizikingų (didžiausias, plačiausias, ilgiausias, naujausiais ir kitoks -iau...