Pažiūrėkime, kokie gero vadovo kriterijai yra ne verslo aplinkoje, o kariuomenėje. Prieš pusantrų metų viename „Verslo klasės“ straipsnių rašiau apie tai, kad kariuomenėje tarnavę darbuotojai greičiau sugeba teorines žinias paversti įgūdžiais ir greičiau gauna naudos iš mokymų. Tačiau kariuomenės patirtis naudinga ne tik ugdant darbuotojus. Iš karinių struktūrų vadų turi ko pasimokyti ir civilinių organizacijų vadovai.

Reta verslo įmonė susiduria su tokiomis sudėtingomis situacijomis kaip karinės struktūros – naujos technologijos, agresyvūs ir negailestingi priešininkai (konkurentai), besikeičiančios kovos taktikos (konkuravimo taisyklės), nepažįstami mūšio laukai (naujos rinkos). Finansinės motyvacijos įrankiai karinėje aplinkoje turi ribotą poveikį – juk retas karys dalyvauja žūtimi gresiančiose misijose dėl „didesnės metinės premijos“. Karinėje aplinkoje ir klaidų kaina itin didelė – ne tik finansiniai nuostoliai (brangios technikos praradimas), bet ir žmonių gyvybė. Iš kitos pusės...

Remonto neįmanoma užbaigti, ji galima tik sustabdyti.
Liaudies išmintis

Projektai – tai ne tik statybos

Kuomet dar besimokydamas Edinburgo universiteto vadybos mokykloje, pirmą kartą išgirdau terminą projektų valdymas, buvau įsitikinęs, kad man tai neįdomu. Juk projektai – tai statybos, o aš, kaip tikras lietuvis apie statybas ir krepšinį žinau viską. Tačiau mano kurso draugai visgi įtikino, kad projektų valdymas - tai daugiau nei statybos. Jau per pirmą paskaitą sužinojau, kad projektai – tai bet kokia unikali (t.y. vienkartinė) veikla turinti apibrėžtą trukmę, biudžetą bei siektiną rezultatą.

Jau daug vėliau per vieną pokalbį su Apribojimų teorijos kūrėju dr. E. Goldratt‘u paklausiau, kaip atskirti gamybinę veiklą nuo projektinės. Jo atsakymas buvo – jeigu rezultatui pasiekti reikia mažiau nei 10 tiesioginio darbo (touch time) valandų, tuomet – tai gamyba. Jei rezultatui pasiekti reikia virš 100 valandų, tuomet – tai projektas. Apie tai, kas pakliūna į tarpą dr.E.Goldratt‘as ne...

1984 metais knygynų lentynas pasiekė Izraelio fiziko dr. E.Goldratt knyga „The Goal“ (Tikslas). Neperdedant galima teigti, kad ši knyga pakeitė pasaulį – ji ne tik pakeitė daugelio įmonių bei žmonių gyvenimus, bet sukūrė visiškai naują literatūros žanrą. Tai buvo pirmasis verslo romanas. Šioje knygoje labai paprastai, grožinio romano stiliumi, pristatyta tuo metu revoliucinė gamybos planavimo ir valdymo metodika. Ši knyga buvo įtraukta į žurnalo TIMES įtakingiausių praėjusio amžiaus verslo knygų 25tuką greta tokių šedevrų kaip M.Gerber’io “Verslo Mitas” ar S.Covey’jaus “7 efektyvių žmonių įpročių“. Prieš 20 metų “Tikslas” pasirodė ir lietuvių kalba.

Nepaisant to, kad knygai jau 36 metai, tačiau ji ir toliau išlieka daugelio žymiausių universitetų bei verslo mokyklų studentams privalomų skaitinių sąrašuose. Ši knyga išleista daugelio pasaulio šalių, o Japonijoje net 15 savaičių išbuvo labiausiai perkamų knygų 10-tuke. Japonai netgi išleido šią knygą japoniškų komiksų (Manga) stiliumi. ...

Pirmuosius pinigus dešimtokas Jonas uždirbo mokykloje išleidęs laikraštį. Numeris kainavo litą, ir pardavęs 200 egzempliorių galėjo du mėnesius oriai gyventi be mamos kišenpinigių. Leidybos sąnaudų nepatyrė, nes Jono teta dirbo parduotuvės pamainos viršininke, be kita ko atsakinga už patalpų, kuriose stovėjo veikiantis kopijavimo aparatas, saugumą. Tądien Joną pirmą kartą kažkas pavadino smulkiu verslininku.

Išleidęs kelis numerius Jonas pastebėjo, jog perkantys laikraštį tikisi surasti jame savo pavardę, o neradę - nusivilia. Todėl artimiausiame numeryje pradėjo spausdinti tarpklasinių krepšinio varžybų statistiką, kas kiek įmetė taškų. Prie nepasižymėjusiųjų pavardžių Jonas surašydavo nulius. Herojai pirko, ir Jonas pardavė 300 egzempliorių. Tai buvo pirmoji orientacijos į klientą pamoka gyvenime.

Maždaug 50 numerių nupirkdavo mokytojai. Vieni iš solidarumo, kiti iš gailesčio, treti norėdami pademonstruoti moką skaityti. Akivaizdu, jie nepirko dėl turinio. Todėl Jonas įvedė special...

Šią vasarą teko nemažai bendrauti su smulkiojo verslo savininkais-vadovais. Iš keleto jų išgirdau priekaištų, kad „Verslo klasės“ straipsniuose juos užmiršau, – nors ir įdomu skaityti apie milijoninius inovacinius projektus, norėtųsi prisiminti ir Jono iš Jonbaldos („Verslo klasė“, 2013 m. vasaris) problemas.

Norisi išsiaiškinti, kaip ištrūkti iš to užburto rato, kai esi savo verslo įkaitas. Taigi atėjo laikas prisiminti smulkiuosius verslus. Tačiau šį kartą pažvelgsiu į juos vertindamas ne procesus, bet personalijas.

Dauguma smulkiųjų verslininkų pradėjo verslą tikėdami, kad verslas suteikia laisvę. Bet realybė neretai būna kitokia – vietoj lauktos laimės tenka dirbti po 10–12 valandų per dieną ir be atostogų. Vienas mano draugas, smulkusis verslininkas, pajuokavo – verslas pagerino mano finansinę padėtį ne padidindamas pajamas, o sutrumpindamas laiką, per kurį tuos pinigus galiu išleisti. Kodėl taip nutinka?

Jeigu užduosite šį klausimą tam pačiam smulkiajam verslininkui, tikėtina,...

Jau tuoj bus antri metai, kaip du žmonės, direktorius ir finansininkė, darbo dieną biure pradeda ne nuo laikraščio. Spoksoti į direktoriaus monitorių jiedu pradeda apie pusę devynių. Ir taip spokso lygiai pusvalandį. Tuo metu į direktoriaus kabinetą geriau neiti. Tačiau apie devintą - jau galima. Strategai jau būna baigę savo rytinį ritualą. Patikrinę įmonės sąskaitą jiedu ką tik nusprendė, kam apmokėti susidarusias skolas. O kam dar nemokėti. Dėl pastarųjų bus sprendžiama rytoj. Ryte. Pusė devynių.

Mieli įmonės vadovai ir finansininkai! Jeigu atpažinote save, tai tik atsitiktinumas. Pro langus jūsų nestebėjau, šnipų jūsų firmoje neverbavau, jūsų sekretorės nepažįstu. Tiesiog apyvartinių lėšų trūkumas yra toks masinis reiškinys šiame pokriziniame versle, kad galiu jaustis ekstrasensu nė nepažinodamas jūsų sekretorės.