Neseniai prieš vieną iš savo internetinių seminarų, iš vieno savo kliento sulaukiau laiško su labai konkrečiu klausimu (kalba netaisyta):

Kaip neapsunkinant ir nepadidinant "rašliavos" ir "popierinių ataskaitų" turėti įmonėje matavimus atskiroms pareigybėms.

• Klausimas būtų – kokie ir kiek daug turėtų būti matavimų? Koks turėtų būti matavimų gavimo/pateikimo/viešinimo procesas? Noras pasidaryti taip, kad matavimams nereikėtų skirti per daug laiko juos administruojant, jie turėtų būti daromi "automatu".
• Atskiros pareigybės matuojamos skirtingai - KAIP ir KUO išmatuoti PARDAVĖJĄ, Klientų aptarnavimą, ADMINISTRATORĘ, VAIRUOTOJĄ, SANDĖLININKĄ? Gal net nereikia jų matuoti? Bet gi visi nori PRIPAŽINIMO!

Kadangi seminaras buvo šiek tiek kita tema, tai nuo atsakymo pavyko išsisukti. Tačiau po pastarųjų dviejų mano straipsnių Verslo Klasėje apie geresnį gamybinio ir darbuotojų apribojimo išnaudojimą sulaukiau panašaus pobūdžio klausimų. O prieš savaitę lankydamasis vienoje didelėje gamyb...

Šitas straipsnis buvo publikuotas 2014 m. rugsėjo mėnesio “Verslo klasėje”.

— x — x — x —

Pirmasis šių metų pusmetis man buvo, kaip reta, dosnus gamybiniais klientais. Tokio gamybininkų suaktyvėjimo priežasčių gali būti keletas – atsigavusi paklausa bei optimistinės ateities prognozės, brangstantys darbuotojai, ES parama efektyvumo projektams bei mūsų (t.y. visų gamybos efektyvumo konsultantų) pastangomis suformuota nauja mada, kuri vadinasi – LEAN arba Liekna gamyba. Tačiau mada visuomet turi ir tamsiąją pusę – neretai žmonės aklai seką madą ir vietoje naudos prisidaro sau žalos. Kažkada esu girdėjęs įdomų apibrėžimą, koks skirtumas tarp kvailio ir protingo? Pagrindinis skirtumas – ne turimos žinos, smegenų dydis, mąstymo greitis ar pan., o veiksmai, kuriuos jie daro. Protingas daro veiksmus, kurie jį artina prie tikslo, tuo tarpu kvailys daro veiksmus, kurie neduoda jokios naudos arba netgi yra jam žalingi. Kadangi gamybos efektyvumo temą paskutinį kartą Verslo Klasėje nagrinėjome ...

Viena pirmųjų verslo pamokų, kurią išmokau prieš ketvirtį amžiaus, buvo apie du svarbiausius verslo valdymo klausimus:

1. Kiek pardavei ?
2. Kur „babkės“ ?

Todėl universitete pasirinkau buhalterinės apskaitos kryptį – kad žinočiau kur „babkės“. Juk būtų naivu tikėtis iš universiteto dėstytojų, kurie daugelį metų dėstė mokslinį komunizmą, rimtų žinių apie pardavimus. Todėl pardavimais teko domėtis už universiteto ribų. Beje, jei norite sužinoti, kaip geriau valdyti pinigus, tai galite įsigyti mano e-kursą Kur babkės? Kaip efektyviau valdyti įmonės pinigus? (kurso nuoroda>>>).

Per savo beveik 30 metų darbinę karjerą apie pardavimus girdėjau įvairiausių nuomonių, pranešimų konferencijose. Teko dalyvauti įvairiuose mokymuose bei perskaityti daug knygų. Kadangi mano veikla glaudžiai siejasi su veiklos procesais, todėl aš ir pardavimus laikau procesiniu užsiėmimu, o ne menu. Tačiau pardavimų veikloje labai svarbus „žmogiškas faktorius“, o žmonės (kaip sakė vienas mano klientas) yra labiau ...

Jau tuoj bus antri metai, kaip du žmonės, direktorius ir finansininkė, darbo dieną biure pradeda ne nuo laikraščio. Spoksoti į direktoriaus monitorių jiedu pradeda apie pusę devynių. Ir taip spokso lygiai pusvalandį. Tuo metu į direktoriaus kabinetą geriau neiti. Tačiau apie devintą - jau galima. Strategai jau būna baigę savo rytinį ritualą. Patikrinę įmonės sąskaitą jiedu ką tik nusprendė, kam apmokėti susidarusias skolas. O kam dar nemokėti. Dėl pastarųjų bus sprendžiama rytoj. Ryte. Pusė devynių.

Mieli įmonės vadovai ir finansininkai! Jeigu atpažinote save, tai tik atsitiktinumas. Pro langus jūsų nestebėjau, šnipų jūsų firmoje neverbavau, jūsų sekretorės nepažįstu. Tiesiog apyvartinių lėšų trūkumas yra toks masinis reiškinys šiame pokriziniame versle, kad galiu jaustis ekstrasensu nė nepažinodamas jūsų sekretorės.