Kodėl siūlymas pradėti viešųjų paslaugų savikainų skaičiavimą yra žalingas

Neseniai LinkedIn'e turėjau diskusiją apie ISMo atliktą "Žvalgomąjį biurokratizmo tyrimą" ir ten pateiktas rekomendacijas viešajam sektoriui. Pažadėjau savo komentarą, tai pažadus reikia tesėti. 

Visą tyrimą galima rasti čia: https://politika.lt/wp-content/uploads/2025/06/Biurokratizmo-tyrimas.pdf .

O esminės rekomendacijos čia: 



Ir iškart pasakysiu: mano nuomone, pirmoji rekomendacija yra bloga, labai bloga. Net gi labai žalinga. Kodėl? Paaiškinsiu.

Rekomendacija: pradėti skaičiuoti paslaugų vieneto sąnaudas (unit costs)

T. y. kiek mokesčių mokėtojams kainuoja viena konkreti viešoji paslauga.

Iš pirmo žvilgsnio – viskas atrodo logiška. Bet čia slypi didelė grėsmė. Įrašo iliustracijoje – viena aštriausių dr. Eliyahu Goldratt frazių apie savikainų skaičiavimą. Ir tai neatsitiktinai.

Mano išsilavinimas – buhalterinė apskaita ir auditas (bakalauras ir magistras), tad klasikinę savikainos apskaitą išmanau neblogai. Suprantu, kodėl ji atsirado, kodėl iki šiol naudojama versle ir kodėl reikalaujama pagal tarptautinius standartus. Bet taip pat žinau, kokį žalingą poveikį gali turėti jos taikymas – ypač kai kalbame apie vadovų sprendimus ir organizacijų tobulinimą.

Kas yra „viešosios paslaugos savikaina“?

Trumpai paaiškinsiu tiems, kas su tuo nesusidūrę: skaičiuojant viešosios paslaugos savikainą, vertinamas laikas, kurį valstybės tarnautojai sunaudoja paslaugai suteikti. Tas laikas padauginamas iš piniginio indekso. Priklausomai nuo metodikos (pvz., ABC), gali būti taikomi skirtingi įkainiai skirtingiems darbuotojams. Gali būti įtraukiami ir tiesioginiai kaštai (pvz., popierius).

Galiausiai gauname „unit cost“ – paslaugos savikainą. (Jei norite detalesnio išaiškinimo, siūlau paskaityti mano straipsnį: https://www.amverklubas.lt/blog/kiek-bus-2-2 )

Kas čia blogo?

Pirma – kažkas turi tą laiką išmatuoti. Patikėkite, tai nėra paprasta. Žinau iš 25+ metų patirties dirbant su įvairiomis organizacijomis tiek "iš vidaus", tiek ir "iš išorės".

Antra – kažkas turės nustatyti, kiek kainuoja viena kiekvieno darbuotojo valanda. Vėlgi – sudėtinga, nes tai ne tik apie jo atlyginimą, bet ir apie visas kitas veiklos sąnaudas.

Bet viskas įmanoma, jei turėsi pinigų. Didelė konsultacinė įmonė mielai įgyvendins tokį projektą už keletą milijonų. Atsiras ir IT tiekėjai, kurie pasiūlys „laiko apskaitos sistemas“. Bet net jei ir nepagailėsime milijonų, klausimas – ar tai duos naudos?

Problema – net ne kaštai, o pasekmės

Skaičiuojant savikainas, natūraliai atsiranda noras jas mažinti. Ir čia įsijungia Goldratt įžvalga: „Pasakyk, kaip mane vertinsi – pasakysiu, kaip elgsiuosi.“

Savikainos mažinimas tampa tikslu savaime. Bet dažnai tai tik imitacija, ne tikras gerinimas.

Pavyzdys

Leidimas statyti ypatingą statinį turėtų būti išduodamas per 45 darbo dienas (Bet retai taip įvyksta, tačiau nenukrypkime nuo temos). Tarkime, suskaičiuota, kad vieno leidimo išdavimas „kainuoja“ 50 darbo valandų, arba 1500 EUR (valandų skaičius kaip ir valandos savikaina visiškai išgalvoti).

Kai tokie rodikliai tampa vieši, atsiranda spaudimas vadovams juos „gerinti“. Juk antroji ISM rekomendacija teigia, kad rodikliai ir pažanga (tobulėjimas) turi būti reguliariai viešinami. 

Turime dvi galimas kryptis:

1. Trukmės trumpinimas – tikras gerinimas.
Tarkime, kad organizacijos vadovė(as) iškelia tikslą užtikrinti, kad 95% visų leidimų statyti ypatingą statinį išduodama per 30d ar trumpiau, nesumažinant kokybės (t.y. užtikrinant technologinius, gamtosauginius, paveldosaugos ir t.t. reikalavimus). Tam reikės rimtų pertvarkų: įsivertinti procesą, identifikuoti „butelius kakliukus“, keisti taisykles, standartizuoti veiksmus, geriau bendradarbiauti su išorės institucijomis. Tai sudėtinga ir politiškai jautru.

2. Savikainos mažinimas – imitacija.
Pvz., atsakymų rašymas dabar trunka 2 val., bet su DI įrankiu tai gali trukti keletą minučių. Visgi, norėdami išvengti galimų rizikų dėl "haliucinacijų", visus atsakymus tikrina darbuotojas. Tikrinti užtrunka daug trumpiau, todėl visa darbo trukmė - tik 15 min. Atrodytų, kad sutaupėme 1 val ir 45 min., todėl savikaina „mažėja“. Tačiau realiai:

• darbuotojas ir toliau įstaigoje dirba tiek pat laiko (8 val per dieną, 5 dienas per savaitę) 

• paslaugos (leidimo išdavimo) trukmė nesutrumpėjo, 

• organizacijos sąnaudos nesumažėjo.

Realios naudos - NĖRA. Bet svarbus savikainos rodiklis - reikšmingai pagerėjo. 

Ką rinktumėtės Jūs?

Jeigu būtumėte organizacijos vadovė(as) – ką pasirinktumėte: skausmingą, bet reikšmingą pertvarką, kai keičiamos daugelį metų gyvavusios taisyklės ir elgsenos, peržiūrima struktūra bei paliečiami "politini stogą" turintys darbuotojai, ar greitą, inovatyviai ir skaitmeniškai skambantį „pagerinimą“?

Kurioje kryptyje būtų mažiau pasipriešinimo, daugiau „inovatyvumo“ įvaizdžio, ir dar – šansas gauti papildomą finansavimą?

Net ir aš rinkčiausi antrą variantą. Nors puikiai žinau, kad tai tik iliuzija. Bet jei matavimo sistema yra nelogiška, logiškas elgesys tampa neįmanomas.

Apibendrinant

Savikainų skaičiavimas versle dar gali būti pateisinamas (vien dėl mokestinių dalykų), Bet viešajame sektoriuje įvesdami tokias priemones kaip „vieneto sąnaudos“, galime paskatinti ne tikrą gerinimą, o tik jo imitaciją. Ir tai – ne tik nenaudinga, bet ir pavojinga. 

O kas dar labiau stebina - tai, kad ISMo vadovybė puikiai supranta savikainų skaičiavimo ribotumus, nes į magistratūros Finansų modulį įtraukė ir TOC / Pralaidumo apskaitos temą. Bet kažkodėl neįvertino, kad viešajame sektoriuje iš savikainų skaičiavimo irgi nedaug realios naudos.    

Besidomintiems viešojo sektoriaus efektyvumu rekomenduoju sekti Kristen Cox (mano manymu vieną kiečiausių šios srities eksperčių). Jos LinkedIn'as: https://www.linkedin.com/in/kristen-cox/. 

Kristen Cox pranešimas Vilniuje, Viešojo Sektoriaus efektyvumo konferencijoje: https://www.youtube.com/watch?v=mFVFXyT8E3A