Kur babkės ?

„O tai kur tos babkės?“ – kiek pakeltu tonu paklausė Paulius. Jo klausime buvo girdėti nustebimo, pykčio ir sutrikimo mišinys.

Įmonės buhalterė Giedrė, nešdama „šefui“ preliminarias praėjusių metų finansines ataskaitas, tikėjosi, kad šios jį pradžiugins. Juk apatinėje pelno ir nuostolių ataskaitos eilutėje puikavosi nemažas penkiaženklis skaičius. Tačiau ataskaitos „šefo“ nepradžiugino ir jį net suerzino.

Pelno yra, o pinigų – ne

„Šefui“ Pauliui, nedidelės gamybinės ir prekybinės bendrovės vadovui ir savininkui, žinia apie keliasdešimties tūkstančių eurų pelną buvo visiškai netikėta ir visai nedžiugino. Buhalterinis pelnas reiškė, kad jis turės kur nors rasti kažkiek ten tūkstančių eurų pelno mokesčiui sumokėti. Bet dar labiau jį erzino tai, kad jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl jo įmonė nuolat susiduria su pinigų trūkumu, o buhalterė sako, jog jie uždirba tiek daug, kad turi net mokėti pelno mokestį valstybei.

Gal todėl, kad „buhalterė – tai Mokesčių inspekcijos agentė tavo bendrovėje už tavo pinigus“, prisiminė per kažkokią konferenciją išgirstą juokelį Paulius. Jis buvo girdėjęs iš kolegų verslininkų pasakojimų, kaip buhalterės dėl „šventos ramybės“ permokėdavo mokesčių arba mėnesius delsdavo paprašyti grąžinti pridėtinės vertės mokesčio permokas. Tačiau Giedre jis visiškai pasitikėjo. Paulius žinojo, kad ji labai teisinga buhalterė – niekada neužsiims „kūrybinga“ buhalterija, kad nuslėptų mokesčius, bet taip pat gins ir įmonės interesus. Paulius puikiai prisiminė neseną istoriją, kai Giedrė išsireikalavo iš Mokesčių inspekcijos kažkurio mokesčio kelių šimtų eurų permoką. Pats jis tą permoką buvo „nurašęs“, bet Giedrė atsisakė nusileisti ir įrodė inspekcijai, kad buvo teisi. Todėl Paulius neabejojo, kad Giedrės ataskaitos teisingos.
Mintis, kad „gal kas nors vagia“, irgi greitai nuvijo. Paulius gerai pažinojo visus savo darbuotojus ir jais pasitikėjo. Tą pasitikėjimą dar stiprino ir Giedrės darbas – Paulius žinojo, kad jai pro akis neprasprūs nė centas.

Pats jis be reikalo neišlaidavo ir sau vartojimo poreikiams bendrovės lėšų išsimokėdavo labai nedideles sumas. Net automobilį nusipirko naudotą, ekonominės klasės. O kartais užmokesčio sau mokėjimą net atidėdavo, nes tekdavo rinktis iš to, ar mokėti tiekėjui ir gauti žaliavų, ar sumokėti sau, bet žaliavas gauti vėliau ir pavėluoti įvykdyti užsakymą.

Prieš penkerius metus, įkvėptas internete, spaudoje ir konferencijose pristatomų sėkmės pavyzdžių, Paulius įkūrė savo verslą. Pradėdamas veiklą jis žinojo, kad lengva nebus. Juk beveik visos sėkmės istorijos prasidėdavo nuo sunkumų, pinigų trūkumo, bemiegių naktų, ilgų darbo valandų, dienų, savaičių. Paulius žinojo, kad reikės daug pastangų, daug darbo, kad bus nesėkmių, bus klaidų. Bet jeigu turi gerą produktą, nebijai pardavinėti ir nepasiduodi susidūręs su pirmomis kliūtimis, tai tau pavyks. Būtinai pavyks. Juk daugelyje tų istorijų kažkuriuo metu „ateidavo sėkmė“ – įmonės pardavimai šaudavo į viršų ir koks nors didelis konkurentas (neretai užsienio korporacija) nupirkdavo iš įkūrėjo tą verslą labai brangiai.

Pardavimai auga, pinigų nedaugėja

Paulius buvo darbštus, jam patiko produktai, kuriais prekiavo jo bendrovė, o pardavinėti jis nebijojo, todėl jam gana greitai pavyko susirasti klientų, apyvarta kasmet augo. Tačiau nors pardavimai didėjo, įmonę kamavo chroniškas pinigų stygius. Jų visada trūko, todėl nuolat tekdavo laviruoti sprendžiant klausimą, kam šiandien mokėsime, o kam dar šiek tiek vėluosime. Kelis kartus padėtis atrodė visiškai beviltiška – likus kelioms dienoms iki atlyginimų darbuotojams ir su tuo susijusių mokesčių mokėjimo sąskaitoje buvo tik keletas eurų.

Tomis dienomis jis jautė tokį stresą, kad net sunku buvo užmigti. O keliskart net susapnavo košmarą, tarsi jį kas nors smaugtų. Ne veltui yra sakoma, kad pinigai verslo gyvybingumui yra kaip oras žmogui. Prieš keletą metų buhalterė Giedrė jam persiuntė nuorodą į straipsnį apie „pusės devynių strategiją“, kuriame buvo rašoma, kad daugelio bendrovių vadovai kasdien pusę devynių ryte su savo buhalterėmis sprendžia tris klausimus:

  • kiek įmonės sąskaitose ir kasoje yra pinigų?
  • kas iš tų, kam bendrovė skolinga, jau garsinosi teismais ir kam būtina kažkiek sumokėti?
  • ką iš savo skolininkų gąsdinsime teismais ir antstoliais?

Kadangi straipsnyje buvo minima gamybinė įmonė, Paulius nusprendė, kad tos rekomendacijos jam netiks. Juk jo verslas visiškai kitoks, jo bendrovės situacija – unikali.

Tačiau Paulius pastebėjo, kad pardavimų didinimas piniginės situacijos negerina. Kažkur perskaitęs Alberto Einsteino frazę: „Didžiausia beprotybė yra nuolat darant tą patį tikėtis kitokių rezultatų“, jis suprato, kad reikia ką nors keisti. Pasiklausęs įvairių nemokamų vaizdo seminarų, nusprendė, kad jo problema – per mažas produktų pelningumas. Todėl, norėdamas padidinti verslo pelningumą, nusprendė imtis dalies paklausiausių produktų gamybos pats, o ne pirkti iš kitų gamintojų. Įrangai įsigyti gavo paskolą, už kurią (kaip pats pajuokaudavo) turėjo įkeisti „viską, ką turi, – iki paskutinių sportbačių“. Atrodo, toks sprendimas pasiteisino – juk pelno ir nuostolių ataskaitoje puikavosi tikrai nemažas pelnas. Bet pinigų nepadaugėjo, o Pauliaus problemos tik dar pasunkėjo. Nes dabar į įmonės pinigus pretendavo ne tik valstybė, tiekėjai ir darbuotojai, bet ir bankas.

Buhalterinės ataskaitos ir „tikri“ pinigai

O Giedrei „šefo“ klausimas buvo nesuprantamas. Negi jis nepasitiki jos darbu ir mano, kad ji ar kas nors iš darbuotojų nori apgauti ar apvogti? Juk visi pinigai iki cento yra apskaityti, o balanso ataskaitoje aiškiai matyti, kur pasidėjo tas pelnas. Dalis pelno „guli“ išaugusiose žaliavų ir prekių atsargose, dalis – padidėjusiuose klientų įsiskolinimuose, o ir bankui grąžinta dalis paskolos. Tačiau „šefas“, nepaisydamas jos pastangų įpratinti jį gilintis į pateikiamas buhalterines ataskaitas, tik numodavo ranka. Jis mėgsta sakyti, kad buhalterinės ataskaitos daromos tik valstybės nurodymu, kad būtų galima surinkti mokesčius. O valdant įmonę iš to mažai naudos. Juk ten tik skaičiai, o ne tikri pinigai. Paulius vis kartoja, kad verslo sprendimus jis priima vadovaudamasis trimis dalykais: patirtimi, nuojauta ir pinigų kiekiu sąskaitoje. Ir jam visada pavykdavo paskutinę minutę išsisukti nuo bankroto – tai prispausdavo chroniškus skolininkus ir šie sumokėdavo, tai atrasdavo naują klientą, kuris pervesdavo avansą. Giedrė neabejojo, kad Pauliaus slaptasis „gaisrininko“ talentas suveiks ir šį kartą.

Niūrias Pauliaus mintis pertraukė telefono skambutis.

– Labas, aš Vilniuje. Šiandien vakare septintą valandą Vietiniame bare. Pavakarieniausime, alaus išgersime. Aš vaišinu. Atsisakymo nepriimu. Iki, – išgirdo telefono ragelyje.

Skambino Pauliaus vaikystės draugas Vitalijus. Vitalijų Paulius pažinojo nuo pirmos klasės. Beveik visą laiką mokykloje abu sėdėjo viename suole (išskyrus tada, kai, neapsikentę jų išdaigų, mokytojai juos išskirdavo ir pasodindavo į suolus su mergaitėmis), kartu vaikščiojo į šokius, paneles kalbindavo, net į universitetą kartu stojo. Tačiau Vitalijui po metų mokslai nusibodo ir jis išlėkė į užsienį laimės ieškoti. Pradėjęs karjerą nuo paprasto indų plovėjo darbo viename prabangių viešbučių, per keletą metų Vitalijus pakilo iki maitinimo padalinio vadovo pareigų. Nors draugų susitikimai nevykdavo dažnai, jie visuomet būdavo įdomūs ir smagūs. Todėl Paulius tikėjosi, kad tas susitikimas išsklaidys jo niūrias mintis apie verslo (ne)sėkmę.

Pirmiausia susimokėk sau

Pauliaus ir Vitalijaus susitikimas vyko pagal įprastą scenarijų: kol kiekvienas įveikdavo po kiaulės karką ir po du bokalus alaus, tol vykdavo dalijimasis naujienomis – kas iš bendrų pažįstamų tuokiasi, skiriasi, gimdo, keičia darbą, automobilį ir pan. Ir tik įpusėjus trečią bokalą, prasidėdavo pokalbiai apie gyvenimą ir jo prasmes. Kaip įprastai, Vitalijus tryško optimizmu ir džiaugėsi, kaip viskas puiku. Tik viena smulkmena kėlė jam susierzinimą – nuomojamo buto savininkas ir vėl padidino nuomos mokestį, aiškindamas „kad tokia rinkos situacija“.

– O kodėl tu vis dar nuomojiesi, o ne nusiperki savo? – pasiklausė Paulius. Jis buvo itin įsitikinęs, kad viską reikia turėti „savo“. – Juk tau nebūtų sunku gauti paskolą butui, – pasitikslino.

– Tikrai nebūtų, – nusijuokė Vitalijus. – Pas mus bankai smarkiai konkuruoja dėl klientų, todėl siūlo puikias sąlygas. Kitaip, nei girdėjau apie Lietuvoje veikiančius bankus. Tačiau man reikia pradinio įnašo, o jo niekaip nepavyksta sukaupti.

– Kodėl nepavyksta? Argi tavo mažas atlyginimas? Juk tavo pozicijoje turėtų mokėti tikrai neblogai? – nusistebėjo Paulius.

– Uždirbu tikrai nemažai. Mano dabartinis atlyginimas beveik šešis kartus didesnis nei tas, nuo kurio pradėjau. Bet vis tiek gyvenu nuo algos iki algos. O kartais net ir pritrūksta, tad tenka naudotis kredito kortelės limitu. Prieš mėnesį gavau metinę premiją, tai jos jau beveik nebeliko. Niekaip nesuprantu, kaip man taip nutinka. Kažkaip sugebu išleisti visus pinigus, kuriuos turiu. Kai gaudavau daug mažesnį atlyginimą, sugebėdavau tikrai gerai gyventi turėdamas daug mažiau pinigų.

– Tau – Parkinsonas, – juokais pasakė Paulius.

– O kodėl ne Alzheimeris? – juokais atsikirto Vitalijus.

– Vienuose projektų valdymo mokymuose girdėjau tokį Parkinsono dėsnį, – tęsė Paulius. – Tas dėsnis teigia, kad užduoties vykdytojas išnaudos visą užduočiai atlikti skirtą laiką ir išleis visus suplanuotus pinigus. Todėl ir tu išleidi viską, ką turi.

– Klausyk, niekada nesupratau, kaip tau pavyko savo darbe sukaupti pinigų verslo pradžiai? – kiek surimtėjęs paklausė Vitalijus.

– Labai paprastai – aš taikiau „pirmiausia susimokėk sau“ principą. Turėjau atskirą sąskaitą, į kurią pervesdavau 10 proc. savo atlyginimo. Ir turėdavau išgyventi su tais pinigais, kurie buvo įprastinėje sąskaitoje. O jeigu gaudavau neplanuotų pajamų, pavyzdžiui, premiją, net 50 proc. tos sumos pervesdavau į taupymo sąskaitą, – dalijosi savo patirtimi Paulius.

– Tai genialu ir suknistai paprasta, – nusistebėjo Vitalijus. – Pirmas dalykas, ką padarysiu grįžęs, tai nueisiu į kokį banką, atsidarysiu kaupimo sąskaitą ir pradėsiu kaupti savo pradinį įnašą. Na, o kaip tau sekasi?

Nors Paulius nemėgo skųstis, šį kartą jo susikaupęs nuovargis, įtampa ir nerimas tarsi sprogo. Savo draugui jis nusprendė nemeluoti ir neapsimetinėti pasakodamas, kaip „viskas puiku“. Paulius pasakojo, kaip pavargo būti amžinu gaisrininku, kaip nusibodo tos pinigų problemos, ima gailėtis, kad iš ramaus samdomo darbo perėjo į verslą, kaip jis net pavydi tiems, kurie verslo pradžioje bankrutavo ir nespėjo bankams įkeisti paskutinių sportbačių. Visą savo skundų tiradą užbaigė rytine istorija apie tai, jog buhalterė sako, kad jis uždirbo nemažą pelną, nuo kurio dar reikės mokėti mokesčius, tačiau pinigų įmonėje nėra.

– O tai kiek tu pervedi „sau“ kas mėnesį? – paklausė Vitalijus.

Paulius ėmė pasakoti, kad neretai savo atlyginimą tenka atidėti mėnesiui ar dviem, kad bendrovė galėtų sumokėti už mobilųjį ryšį ar atlikti kitus būtinus mokėjimus.

– Jeigu gerai tave supratau, – lėtai perklausė Vitalijus, – tai tu dažnai dirbi be išeiginių, po 12 valandų per dieną, rizikuoji viskuo, ką turi, įskaitant nutrintus sportbačius, nemiegi naktimis, bet kai ateina mokėjimų diena, tai eilėje stovi paskutinis? Žinai, tu kaip darbdavys labai neteisingai elgiesi su svarbiausiu savo įmonės darbuotoju – su savimi. O kaipgi tavo minėtas „pirmiausia susimokėk sau“ principas?

Paulius susimąstė, kaip draugui paaiškinti, kad asmeninių pinigų valdymas labai skiriasi nuo verslo pinigų ir kad „pirmiausia susimokėk sau“ principas versle nesuveiks, nes ten specifika. Tačiau pats greitai suprato, kad jokio paaiškinimo nėra.

– Žinai ką, aš irgi rytoj iš pat ryto atsidarysiu atskirą „pelno sąskaitą“, kurioje kaupsiu savo pelną, – pasakė Paulius. Iš švarko kišenės išsitraukė mobilųjį telefoną. Telefono laikrodis rodė keliolika minučių po vidurnakčio. „Ne pirmas kartas, Giedrė supras“, pamanė, ir išsiuntė žinutę: „Rytoj 10.00 val. susitinkame prie pagrindinio įėjimo į NaująBanką. Turėk viską, ko reikia sąskaitai atidaryti.“

– Už „pirmiausia susimokėk sau“! – susidaužė bokalais draugai.

-- x --- x --- x --- x --

Jeigu norite sužinoti kaip pritaikyti "pirmiausia susimokėk sau" ir kitus pinigų srautų valdymo principus savo versle, tuomet įsigykite internetinį kursą

"Kur babkės? Kaip efektyviau valdyti įmonės pinigus?"

 

 

Close

50% Complete

Two Step

Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipiscing elit, sed do eiusmod tempor incididunt ut labore et dolore magna aliqua.