Netikėkite prognozėmis, tikėkite savimi

Straipsnis buvo publikuotas žurnale "Verslo Klasė" 2016 metų gruodį 

------------------------------------------------------------------

Metams baigiantis tvirtinami ambicingi ateinančių metų pardavimo ir pelningumo planai, plėtros strategijos ir taupymo programos. Aš irgi pamėginsiu apibendrinti, ką rašiau pernai metais „Verslo klasėje“, ir rekomenduoti, ką įmonėms reikia nuveikti šiais metais.

Gruodį savo ateities būrimus pristatė ne tik astrologai, bet ir bankininkai, analitikai, ekonomistai, pasisakantys per įvairiausias konferencijas, televizijos laidas, popierinę ir elektroninę spaudą. Bendrovių vadovai įdėmiai klausėsi ir stengėsi atsižvelgti rengdami savo įmonių strategijas ir veiksmų planus. Nors neteko matyti tokių tyrimų, galėčiau lažintis iš nemažos sumos, kad astrologų prognozės išsipildo dažniau nei kokio banko vyriausiojo ekonomisto (net ir labai dažnai cituojamo). Juk ne veltui sakoma, kad ekonomistai – tai žmonės, kurie rytoj galės paaiškinti, kodėl šiandien nenutiko tai, ką jie prognozavo vakar.

Kad ir kaip keistai atrodytų, ir astrologų, ir ekonomikos ekspertų asmeninė (ne)atsakomybė už prognozių (ne)tikslumą labai panaši, t. y. jokios asmeninės atsakomybės. Visgi dauguma žmonių (ypač įmonių vadovai), sužinoję, kad kas nors bankrutavo ar nusilaužė sprandą todėl, kad pasitikėjo astrologo pranašystėmis, tik konstatuotų faktą, jog žioplys gavo, ko nusipelnė. O tie patys vadovai neretai nustemba, kai gyvenimas vyksta visai ne pagal ekonomikos ekspertų prognozes.

Pasaulis keičiasi, stiprėja įvairios netiesinės priklausomybės, todėl senieji ekonomikos prognozavimo modeliai pasensta anksčiau, nei publikuojami straipsniai apie juos. Juk ir 2008 m. finansų krizės nepavyko suvaldyti todėl, kad anksčiau tokios krizės nėra buvę. Šių metų politinės erdvės įvykiai, t. y. rezultatai, tiek Lietuvoje, tiek tarptautinėje arenoje („Brexit“, Donaldas Trumpas), daugeliui buvo netikėti. Man labiausiai užkliuvo ne tai, kaip žmonės balsavo ir koks buvo tų balsavimų rezultatas, o tai, kad įvairūs viešosios nuomonės tyrimai, apklausos ir populiarumo reitingai iki pat balsavimo dienos prognozavo kitokį rezultatą. Toks rezultatas verčia abejoti apklausų metodikos teisingumu. O jeigu tos metodikos netikslios, tada ir rinkos tyrimai, kurie remiasi tais pačiais principais, yra niekiniai. O gal visgi metodai geri, tiesiog nebuvo įvertintas koks nors elementas? Birželį „Verslo klasėje“ rašiau apie tai, kad neretai organizacijos nepasimoko iš reikšmingų netikėtų įvykių – stebuklų.

Dauguma įmonių vadovų tikisi, kad ateitis bus tokia kaip praeitis. Tačiau niekas negarantuoja, kad ateitis kartos praeities įvykius. Pasižiūrėkime analogiją iš žemės ūkio (dabar populiari tema). Štai pavasarį pas ūkininką atsiranda kalakuto jauniklis. Ūkininkas juo rūpinasi, lesina jį, girdo. Po mėnesio kalakutas jau turi šiokius tokius istorinius duomenis ir gali imtis prognozuoti ateitį. Jo prognozės dar nėra drąsios, bet jis spėja, kad juo bus rūpinamasi, kad jis gaus lesalo bei vandens. Dar po mėnesio jo prognozės darosi drąsesnės – lesalo kiekis tik augs, bus sudaromos sąlygos pasivaikščioti po lauką (aptvarą). Gruodžio viduryje kalakutas jau yra visiškai įsitikinęs, kad gyvenimas tik gerės, nes juk tai rodo ilgalaikio stebėjimo metu surinkti duomenys. Juk nėra jokių priežasčių nerimauti. Tačiau netikėtai (bent jau paukščiui) ateina Kalėdos, ir kalakuto prognozės susiduria su realybe.

Neretai įmonių vadovai kaip tas kalakutas aklai tiki, jog kokių nors įvykių nebuvimas praeityje yra geriausias įrodymas, kad tai nenutiks ateityje. O kai gyvenimas pasikeičia, tuomet tie vadovai niekaip negali suprasti, kodėl jiems taip nutiko? Kovą „Verslo klasėje“ rašiau apie verslus, iš kurių realybė atėmė „vamzdį“. Ir kuo ilgiau įmonė turi tas nepajudinamas pozicijas (kai ką, kas užtikrino sėkmę), tuo skausmingesnis būna realybės pasikeitimo spyris. Tai gali nutikti ne tik organizacijoms, bet ir atskiriems individams. Spenceris Johnsonas savo knygoje „Kas paėmė mano sūrį?“ kaip tik ir aprašo tokią būseną, į kurią pakliūva pelytės, iš kurių kažkas atėmė įprastoje vietoje padėtą sūrį.

Turime pripažinti, kad pasaulis yra nenuspėjamas ir jame pilna mažai tikėtinų, tačiau reikšmingų įvykių, kurie gali turėti skausmingų padarinių. Galbūt tokie teiginiai gali atrodyti labai pesimistiniai ir netgi fatališki. Tačiau taip nėra. Mano manymu, sveikas optimizmas – tai ne realybės ignoravimas, o jos priėmimas ir pasiruošimas. Juk sakoma, kad sėkmė – kai pasiruošimas sutinka galimybę, o nesėkmė – kai pasipūtimas ir nežinojimas sutinka realybę. Todėl vadovams reikia mažiau pasitikėti įvairiausiais ateities spėjikais ir nesistengti atrasti to teisingo krištolo rutulio, bet stiprinti savo organizacijos tvirtumą ir paversti ją antitrapia. Antitrapumas – tai Nassimo Nicholo Talebo knygoje „Antitrapumas“ („Antifragile. Things that gain from disorder“) pristatyta nauja organizacijų valdymo paradigma. Rekomenduoju šią knygą perskaityti tiems vadovams, kurie nori sukurti gyvybingą organizaciją. (O jeigu tingite skaityti tuos 500 puslapių, bet jau perskaitykite rugsėjį „Verslo klasėje“ spausdintą mano straipsnį apie antitrapumą). Antitrapumo kūrimas reikalauja atsisakyti keleto įprastų vadybinių paradigmų.

Nustokite optimizuoti

Dauguma gamtos sukurtų organizmų yra antitrapūs. Jie ne tik atsilaiko prieš įvairius svyravimus, tačiau ir gauna iš to naudos tobulėdami. Štai žmogus, Homo sapiens, yra puikus antitrapumo pavyzdys. Kai žmogui tenka susidurti su įvairia išorine įtampa, pavyzdžiui, fiziniu krūviu, jo organizmas visuomet pasiruošia dar didesniam krūviui – augina raumenis. Tačiau žmogus nėra optimalus. Vadybos požiūriu jis turi nemažai perteklinių pajėgumų. Aš asmeniškai pažįstu ne vieną žmogų, kuriems yra išpjautas vienas inkstas, tačiau jie puikiai gyvena, o jų gyvenimo būdo pokyčiai labai minimalūs. Vadinasi, žmonės turi vieną nereikalingą, t. y. labai retai reikalingą antrą, inkstą. O ir turimus raumenis (ar tai būtų širdis, kojų ar rankų raumenys) geriausiu atveju išnaudojame 50 proc. pajėgumu. Visgi gamtoje tokie pertekliniai pajėgumai nelaikomi pertekliniais, nes jie yra skirti apsisaugoti nuo aplinkos svyravimų. Tai – apsauginiai pajėgumai, kurie užtikrina gyvybingumą. Tenka pripažinti, kad jei žmogaus organizmo valdymą patikėtume daugumai vadovų, toks žmogus ilgai neišgyventų. Verslo aplinka yra per daug kintanti, o ateities prognozių vertė artima horoskopų vertei. Todėl išgyvens tie, kurie sugebės prisitaikyti prie kintančios aplinkos ir turės reikalingus apsauginius pajėgumus.

Išmokite atskirti triukšmą nuo signalų

Šiuolaikinis pasaulis pilnas įvairiausių informacinių technologijų ir išmaniųjų įrenginių. Išmanūs ne tik kompiuteriai ar mobilieji telefonai. Išmanūs laikrodžiai, automobiliai, kasos aparatai, kraujo spaudimo matuokliai, gamybos staklės, stebėjimo kameros, televizoriai. Įvairiais vertinimais, šiuo metu prie interneto prijungtų prietaisų skaičius šiek tiek viršija 6 mlrd., o iki 2020 m. tas skaičius išaugs iki 24 milijardų. Tokia išmanizavimo apimtis ne tik kelią galvos skausmą IT specialistams, asmens privatumo ir apsaugos ekspertams, bet ir generuoja įspūdingus kiekius duomenų. IT bendrovės sugalvojo naują madingą pavadinimą BigData (didieji duomenys), iš kurio mėgina uždirbti, leisdamos klientams manyti, kad tai jau TA viską sprendžianti piliulė. Tačiau didelis duomenų kiekis negarantuoja teisingos informacijos, juk informacija – tai atsakymas į užduotą klausimą. Netgi atvirkščiai – kuo daugiau duomenų, tuo didesnė tikimybė paskęsti triukšme. Tokio pasimetimo padariniai gali būti skaudūs – užuot pastebėję tikruosius signalus, kurie parodo, kad įmonės aplinkoje kas nors reikšmingai pasikeitė, reaguojame į triukšmą. Puiki tokio triukšmo sureikšminimo iliustracija – paklauskite vidutinio statistinio piliečio, kokia yra dažniausia žmonių mirties priežastis, ir labai tikėtina, kad jis įvardys karus, teroristų išpuolius ar katastrofas. Juk tokios žinios visą laiką mirga žiniasklaidoje. Ir tik nedaugelis žino, kad dažniausia mirties priežastis – kraujotakos sistemos ligos. Kai vadovai laiku nepastebi reikšmingų signalų, jiems, kaip minėtam kalakutui, Kalėdos ateina netikėtai. Signalas – kai atsitikusi realybė reikšmingai skiriasi nuo lūkesčių. Man smalsu, ar viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų organizacijos įvertins šiais metais gautus reikšmingus signalus.

Eksperimentuokite

Joks verslo konkurencinis pranašumas, ar jis natūralus (sukurtas dirbant daug geriau nei konkurentai), ar dirbtinis (suteiktas dėl politinių aplinkybių), nėra amžinas. „Nokios“ ir „Kodak“ pavyzdžiai puikiai iliustruoja – net 50 proc. pasaulinės rinkos dalies negarantuoja, kad įmonė išliks dar keletą metų. Rinkos keičiasi, technologijos keičiasi, vartojimo įpročiai keičiasi. Jūsų konkurentai nestovi vietoje, todėl tikėtina, kad po neilgo laiko gali išvis išnykti poreikis jūsų produktams ir paslaugoms. Todėl reikia nuolat keistis ir tobulėti. O naujovės – tai teorinių svarstymų ir praktinių eksperimentų rezultatas. Ir niekas jums negarantuos, kad eksperimentas pavyks. Tačiau būtina eksperimentuoti ir tose sferose, kurios nėra itin įprastos jums ar jūsų įmonei. Lapkritį „Verslo klasėje“ straipsnyje apie gerų žmonių blogus sprendimus rašiau, jog neretai žmonės nedaro reikalingų pokyčių tik todėl, kad bijo suklysti. Taip ir daugelis vadovų nesiima reikalingų pokyčių tik todėl, kad bijo suklysti.

Neseniai su vienos įmonės vadovais aptarėme vieną galimą pokytį, kurio nauda – šimtais tūkstančių eurų išaugęs grynasis pelnas. Žinoma, pokyčio investicija gana didelė, vadovai norėjo kokių nors garantijų. Aš jiems siūliau prieš priimant sprendimą dėl pokyčio atlikti eksperimentą, kurio galima maksimali kaina nesiekia 10.000 eurų. Tačiau vadovai nusprendė, jog ir tokia rizika per didelė, nors ir pripažino, kad kasdienės veiklos klaidos kartais būna brangesnės. Versle kaip ir futbole – laimi ne tie, kurie neklysta (nepraleidžia įvarčių), o tie, kurie teisingų sprendimų priima daugiau nei neteisingų (įmuša daugiau, nei praleidžia). Žymusis Jackas Welchas, ilgametis „General Electric“ vadovas, yra pasakęs, kad jo didžiausia klaida buvo per didelis atsargumas ir per lėtas pokyčių darymas.

Mokykitės iš klaidų

Klaidos – tai mokymosi proceso dalis, todėl svarbu pasimokyti iš eksperimentų ir klaidų. Tačiau vadovai neretai praleidžia šią progą. Norint pasimokyti iš klaidos, reikia ją pripažinti. Mokymasis iš savų klaidų nėra malonus užsiėmimas, nes reikia sau (o neretai ir kitiems) pripažinti, kad suklydai. O toks pripažinimas daugumai vadovų atrodo kaip smūgis ne tik jų reputacijai, bet ir ego. Žmonės gimsta nebijodami klysti. Vaikai mokosi eksperimentuodami ir klysdami. Tačiau aplinka, mokykla ir visuomenė stigmatizuoja klaidas, o eksperimentuojantys (todėl ir klystantys) žmonės ar organizacijos tampa pašaipų objektu. Tačiau sėkmingam organizacijos vystymuisi ir plėtrai klaidos yra būtinos. Ambicingos ir inovatyvios įmonės sugeba sukurti tokią organizacinę kultūrą, kur už eksperimentus ir klaidas nėra baudžiama. Kai kurios jų net skatina savo darbuotojus klysti, t. y. eksperimentuoti ir mokytis.

Taigi, planuodami ateities darbus, mažiau (pasi)tikėkite įvairiais ateities prognozuotojais, o labiau (pasi)tikėkite savimi ir savo darbuotojų komandomis. Neplanuokite optimizuotis, nes tokios idėjos neuždega darbuotojų pokyčiams. Geriau pagalvokite, kaip organizaciją padaryti antitrapią, kuri nebijo eksperimentuoti, klysti ir judėti į priekį. O jeigu nuspręsite žaisti saugiai ir nieko labai nekeisti, nesistebėkite, kai ateis kalakutiškos Kalėdos. Verslas kaip sistema yra antitrapus – jis mokosi iš klaidų. Kiekvienas bankrutavęs verslas – tai pamoka kitiems. Tokiu būdu verslo įmonės stiprėja. O aš jums noriu palinkėti  2017  2022 m. tapti tiems, kurie yra atsparūs klaidoms ir mokosi iš savų bei svetimų klaidų, o ne tampa pamoka kitoms įmonėms.