Kodėl puikūs žmonės priima blogus sprendimus?
Per savo virš dvidešimties metų Apribojimų Teorijos propagavimo bei šios metodikos taikymo organizacijose karjerą, visuomet mano veiklos objektu buvo (ir tebėra) organizacijos procesinė pusė, dar vadinama kietaisiais dalykais. Aš ir mano kolegos visuomet rėmėmės prielaida, kad pakeitus organizacijos taisykles bei rodiklius, suteikus darbuotojams reikiamas žinias, jų elgsena pasikeis. Ši prielaida nėra neteisinga – labai dažnai patobulinus organizacijos procesus, pakeitus kai kurias taisykles bei rodiklius, organizacijos efektyvumas reikšmingai padidėdavo, ir organizacijos pasiekdavo įspūdingų rezultatų. Visgi, tenka pripažinti, kad ne visose organizacijos pavyko įgyvendinti pokyčius. Vertinant tuos projektus ryškėja vienas bendras bruožas – nors organizacijos vadovai ir darbuotojai pritarė siūlomiems pokyčiams, tačiau jų neįgyvendino.
Prieš keturioliką metų aš sau išsikėliau tikslą – sugalvoti, kaip pritaikyti didžiųjų kompanijų efektyvumo metodikas (LEAN, Apribojimų Teoriją ir pan.) smulkiam verslui. Šių pastangų rezultatu tapo speciali smulkaus ir vidutinio verslo vadovų vadybinių kompetencijų ugdymo programa „Nuo amato prie verslo“. Šią programą jau išmėgino virš 300 smulkaus ir vidutinio verslo savininkų-vadovų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio valstybių. Nemažai dalyvių pasiekė labai įspūdingų rezultatų – išaugo pardavimai, kompanijų pelnas, o verslas tapo sistema, kuri daug mažiau priklauso nuo savininko kasdieninio dalyvavimo. Tačiau, visgi pakankamai reikšminga dalis dalyvių negali pasigirti labai įspūdingais rezultatais. Ir dažniausiai įvardinama priežastis – nebuvo kada pritaikyti gautų žinių, nors puikiai suprato, kad kiti darbai nebuvo tokie reikšmingi organizacijos sėkmei. Ir panašias istorijas galima išgirsti ne tik profesinėje sferoje, bet ir asmeniniame gyvenime – net žinodami blogų įpročių žalą, žmonės neranda laiko tuos įpročius pakeisti.
Kažkada vienas mano draugas paklausė – kur yra žmogaus asmeninis apribojimas? Kas gi neleidžia pasiekti žmogui gyvenime daugiau, to ko norima? Rasti asmeninį žmogaus apribojimą nėra sunku. Net nesusimastydami daugelis mokytojų-tėvų-auklėtojų dažnai kartoja apie šį apribojimą savo nedėmesingiems klausytojams. Kas iš jūsų nesate girdėję frazės – „Jei skirtum daugiau dėmesio (įrašyti tinkamą), tuomet tavo rezultatai būtų daug geresni“. Asmeninis žmogaus apribojimas – tai jo dėmesys, juk ten, kur nukreipiamas žmogaus dėmesys, ten ir vyksta progresas. O pagrindinė šio apribojimo išvaistymo priežastis – neteisingi sprendimai, neskiriama dėmesio ir nedarome to, kas svarbu, ir tuo pat metu skiriame per daug dėmesio ir darome, tai ko nereiktų. Ir ne tik darbinėje aplinkoje. Kodėl gi tiek daug žmonių vis dar pasiduoda žalingiems įpročiams, per mažai juda, valgo nesveiką maistą bei perka daiktus, kurių neturėtų pirkti, bei netaupo ateičiai ? Juk tie dalykai sukelia asmeninį diskomfortą bei neleidžia jausti gyvenimo harmonijos.
Kodėl puikūs žmonės priima neteisingus sprendimus ne tik darbinėje, bet ir asmeninėje aplinkoje? Tai, kad straipsnis apie blogus sprendimus, dar nereiškia, kad žmonės nepriima teisingų sprendimų. Visgi, man įdomiau panagrinėti blogų sprendimų priežastis. Neteisingų sprendimų priežastis būtų galima suskirstyti į keturias grupes. Vieni priimti sprendimai būna blogi todėl, kad sprendimo priėmimo metu mes paprasčiausiai negalėjome žinoti kokių nors dalykų, kurie įvyko vėliau ir įtakojo rezultatą. Pavyzdžiui, jei jūsų darbas yra prognozuoti orą arba prekių pardavimus ateityje – jūs tiesiog turite susitaikyti su tuo, kad neretai jūsų sprendimai bus neteisingi. Nes neįmanoma tiksliai nuspėti ateities.
Kita blogų sprendimų priežastis – konkretaus žmogaus nežinojimas. Tai nutinka tada, kai žinios apie sprendimo neteisingumą yra, tačiau sprendimą priimantis tų žinių nežino ar nenori žinoti. Nuo tokių blogų sprendimų gali apsaugoti mokymas bei švietimas. Tačiau labai dažnai žmonės priima blogus sprendimus nepaisant žinojimo, kad sprendimas nėra teisingas. Jau ankstesniuose mano straipsniuose minėtas rūkalių pavyzdys. Gąsdinantys užrašai ant cigarečių pakelio atlieka šviečiamąją funkcija, t.y. informuoja rūkančiuosius apie rūkymo žalą. Pamenu vieną diskusiją socialiniame tinkle apie draudimą rūkyti daugiabučių balkonuose. Į draudimo šalininkų argumentą, kad jiems smirda, vienas rūkalius atsakė: „Smirda jiems matai, mane tai rūkymas žudo ir aš nesiskundžiu“. Todėl nereikia stebėtis, kad tokios priemonės neturi esminės įtakos rūkantiems.
Per vieną konferenciją sutiktas konsultantas pasakojo, apie Pietų Afrikos Respublikos bankų asociacijos projektą kelti žmonių finansinį išprusimą. Nepaisant mokymų bei įvairių skaičiuoklių išmaniesiems telefonams, leidžiančių žmogui įsivertinti ar kažkoks rimtesnis pirkinys (televizorius, kelionė ir pan) yra finansiškai įkandami, žmonių elgsena beveik nepasikeitė, ir jie toliau išlaidavo daugiau nei galėjo sau leisti. Taip žmonės elgiasi dėl kitų dviejų priežasčių – inercijos arba kompromisų.
Dar Benžaminas Franklinas XVII amžiuje pasiūlė metodą įvertinti sprendimo teisingumą. Jis pasiūlė vertinant kiekvieną sprendimą sudaryti sprendimo naudos (už) ir žalos (prieš) sąrašą. Šis metodas populiarus ir iki šiol. Visgi, dažnai sunku palyginti sprendimu naudą ir žalą, kuomet šie dalykai gali būti labai skirtingi. Pavyzdžiui, kaip palyginti sprendimo atleisti prastai dirbantį giminaitį iš įmonės. Nauda gali būti pamatuota finansiškai, tačiau žala – sugadinti santykiai.
Tačiau gero sprendimo radimą sunkina ir tai, kad esamoje situacijoje, (kokia bloga ji bebūtų), galima rasti teigiamų dalykų. Ir neretai, baimė prarasti tuos teigiamus dalykus ir tampa pagrindine priežastimi, kodėl žmonės nedaro to, kas yra reikalinga, arba daro ne tai, ką reikia. Kažkada teko bendrauti su daktaru, kuris pastebėjo, kad daug jo pacientų nevartoja kraujo spaudimą reguliuojančių vaistų pagal nustatytą grafiką. Nors visi pacientai suprato, kad toks jų elgesys kelia pavojų jų gyvybėms, visgi pastoviai nesilaikė gydytojo nurodymų. Natūralu, kad daugelis daktaro vietoje kaltintų pačius pacientus dėl tokio neatsakingo elgesio, ir susitaikytų su pasekmėmis (didesniu mirtingumu). Noras kaltinti kitus dėl netenkinančios situacijos yra viena iš dažnų neteisingų sprendimų priežasčių. Tačiau šis daktaras stengėsi suprasti savo pacientų nelogiško (iš pirmo žvilgsnio) elgesio priežastis. Daugelio pokalbių su pacientais metu daktaras jiems užduodavo klausimą, kokia nauda pacientui nevartojant vaistų. Daugelis pacientų nesuprasdavo klausimo ir imdavo pasakoti, kodėl reikia vaistus vartoti. Todėl tekdavo ne kartą juos nutraukti ir pakartoti klausimą, pabrėžiant, kad ieškoma vaistų NEvartojimo naudos. Atsakymai daktarą nustebino. Pasirodo, dauguma pacientų reguliariai vartodami vaistus jaučiasi seni ir ligoti, todėl jie vengė tokio jausmo ir vengė vartoti vaistus. Tai priminė man mano močiutę, kuri net sulaukusi 95 metų vengė vartoti spaudimą mažinančius vaistus „kad nepriprastų“. Daktaras tokiems pacientams pateikė daug informacijos apie tai, kad net ir pasaulinio lygio atletai reguliariai vartoja įvairiausius papildus, vitaminus ir tai padeda jiems išlikti aukštumoje, todėl reguliarus tablečių vartojimas – tai ne senatvės ar ligos požymis. Pateikęs tokią informaciją savo pacientams, daktaras pastebėjo reikšmingą pagerėjimą – daug daugiau pacientų ėmėsi laikytis nustatyto vaistų vartojimo.
Daugelis žmonių, priimdami sprendimus daro penkias tipines klaidas:
1. Sprendžia ne tas problemas. Neretai žmonės savo dėmesį ir laiką švaisto problemoms, kurios iš tikrųjų neturi esminės įtakos jų gyvenimo kokybei.
2а. Nesupratę problemos, jie iškart šoka prie sprendimo ir kažkokių veiksmų. Neretai manydami, kad nėra reikalo galvoti, o reikia veikti.
2b. Dėl savo problemų kaltina kitus (arba savo ankstesnius veiksmus) ir mano, kad nieko negalės pakeisti. Arba būna įsitikinę, kad kitų (kolegų, vadovų, sutuoktinių) elgesį sąlygoja noras pakenkti.
3. Sprendimas veikti/keistis, tačiau pasiduodant kompromisui. Skirtingai nuo politinės aplinkos, kur kompromisai laikomi geru sprendimu, kasdieniniame gyvenime kompromisai yra viena pagrindinių priežasčių, dėl ko žmonės priima blogus sprendimus. Kompromisinis sprendimas – tai kuomet konflikto pusės turi atsisakyti kažko, o galutiniame rezultate - nepasiekiami tikslai.
4. Kartais žmonės taip susižavi savo idėja, kad neįvertina trūkumų - galimų neigiamų pasekmių (rizikų) ar sprendimo įgyvendinimo kliūčių. Net ir nekompromisinis sprendimas gali būti žalingas, jei ne iki galo apgalvotas ar nenumatytas teisingas įgyvendinimo planas.
5. Nepasimokymas iš klaidų. Kartais sprendimas yra pakankamai rizikingas ir nėra aišku, ar jis tikrai atneš naudą, tačiau dažnai neparuošiama eksperimentui ir iš klaidų nepasimokoma.
Vienas iš Apribojimų teorijos ekspertų dr. Alan Barnard savo psichologijos daktaro disertacijoje ne tik identifikavo šias klaidas, bet ir sukūrė gerų sprendimų priėmimo procesą, kuris ryškiai sumažina blogų sprendimų tikimybę.
1. Siekdami išvengti savo dėmesio švaistymo, turime užtikrinti, kad sprendžiame tikrai sau (ar organizacijai) svarbią problemą. O geriausias būdas nuspręsti, ar problema svarbi – tai įvertinti problemos žalą organizacijai arba gerai žmogaus savijautai.
2a. Prieš ieškodami sprendimo, turime suprasti, kodėl gi ta problema iki šiol neišspręsta, kokis vidinis konfliktas už to slypi. Reikia suprasti ne tik galimo sprendimo naudą bei žalą, tačiau taip pat labai svarbu įvertinti ir sprendimo nepriėmimo (pokyčio nedarymo) naudą. Kaip jau rašiau anksčiau – tokios naudos (net ir menamos) praradimo tikimybė ir gali būti ta priežastis, dėl ko geras sprendimas ir nebus priimtas.
2b. Jeigu problemos šaltinis – kiti žmonės, užuot juos kaltinus kvailumu ir nelogiškumu, reikia suprasti jų dilemas ir vidinius konfliktus.
3. Sprendimo, užtikrinančio visų suinteresuotų pusių (net jei tos pusės jūsų pačio) poreikių patenkinimą. Toks sprendimas dar vadinamas – win-win. Geras sprendimas ne tik užtikrins pokyčio naudą, sumažins galimą pokyčio rizikas, bet ir nevers atsisakyti dabartinėje situacijoje turimų privalumų.
4. Gero sprendimo įgyvendinimui gali būtų įvairių kliūčių, todėl reikia pasiruošti įgyvendinimo planą – numatyti ne tik reikiamus žingsnius kliūčių įveikimu, bet jų seką.
5. Jeigu sprendimas rizikingas ar neįmanoma įvertintų sprendimo naudos, tuomet verta pradžioje padaryti nedidelį eksperimentą, kuris leis patikrinti, ar sprendimo priėmimo metu padarytos prielaidos yra teisingos. Gerai pasiruošus ir atlikus eksperimentą, galima ryškiai pagerinti net ir labai rizikingą sprendimą.
Nors iš pirmo žvilgsnio gerų sprendimų priėmimo procesas atrodo ganėtinai paprastas, tačiau jis yra labai efektyvus. Šio proceso pagalba galima išspręsti net labai įsisenėjusias problemas, kurios kaba virš jūsų galvos kaip tamsūs debesys ir neleidžia judėti geresnio gyvenimo link. Visgi net ir toks procesas neužtikrins, kad visi sprendimai bus geri, nes gyvenime yra dalykų ir įvykių, kurių neįmanoma numatyti. Todėl svarbu ne tik priimti teisingus sprendimus, bet ir užsitikrinti antitrapumą, apie kurį jau rašiau savo straipsniuose ar kalbėjau seminarų metu.
