Efektyvumo tema man visuomet yra labai įdomi, ir ne tik organizacijų efektyvumo, bet ir atskiro žmogaus efektyvumo. Todėl LinkedIn‘e pamatęs Mindaugo įrašą, kuriame jis reklamavo savo greit pasirodysiančią knygą „Asmeninio produktyvumo istorijos“, neabejodamas iškart užsisakiau. Prabėgus keletui savaičių sulaukiau SMSo su pranešimu apie paštomate mano vardu gautą siuntą. Siuntoje buvo knyga su asmeniniais Mindaugo palinkėjimais (žiūr iliustraciją). Knyga pragulėjo keletą savaičių, kol ėmiausi jos skaitymo. Kaip daugelis mano skaitytojų žino, esu didelis blaškos (a.k.a multitaskingo nekentėjas), todėl norėjau užbaigti skaityti (o tiksliau – klausyti) kitą knygą.

Pradėjęs skaityti knygą, nusprendžiau stebėti savo reakciją į tai, ką Mindaugas užakcentuoja, kaip pateikia pavyzdžius, kokius eksperimentus atlieka. Gal nuskambės kiek pagyrūniškai, bet kažkokios reikšmingos naujos informacijos apie asmeninio efektyvumo...

Morgan’o Housel’o knygą “The Psychology of Money” nusprendžiau pasiklausyti, kuomet Audible.com vienos savo nuolaidų akcijos metų rekomendavo man, nes jų algoritmas nusprendė, kad man knyga turėtų patikti. Beje, labai rekomenduoju Audible.com prenumeratą, kurią įsigijus kas mėnesį gauni po “kreditą”, už kurį gali įsigyti audioknygas. Be to, labai dažnai būna akcijų “dvi knygos už vieną kreditą” ar ypatingų nuolaidų. Abejojate?  Išmėginkite Audible.com nemokamai>>> 

Taupymo ir investavimo psichologiniai aspektai man nėra nauji, net ir čia publikavau savo straipsnį “(Ne)taupymo psichologija: kodėl smegenys atsisako taupyti”. Tai pati knyga sukėlė prieštaringus jausmus. Iš vienos pusės, kažko reikšmingai naujo apie finansinį investavimą nesužinojau. Todėl suprantu tuos atsiliepimų autorius, kurie knygą vertino prastai, nes “nieko naujo”. Tačiau man knyga...

Neseniai prieš vieną iš savo internetinių seminarų, iš vieno savo kliento sulaukiau laiško su labai konkrečiu klausimu (kalba netaisyta):

Kaip neapsunkinant ir nepadidinant "rašliavos" ir "popierinių ataskaitų" turėti įmonėje matavimus atskiroms pareigybėms.

• Klausimas būtų – kokie ir kiek daug turėtų būti matavimų? Koks turėtų būti matavimų gavimo/pateikimo/viešinimo procesas? Noras pasidaryti taip, kad matavimams nereikėtų skirti per daug laiko juos administruojant, jie turėtų būti daromi "automatu".
• Atskiros pareigybės matuojamos skirtingai - KAIP ir KUO išmatuoti PARDAVĖJĄ, Klientų aptarnavimą, ADMINISTRATORĘ, VAIRUOTOJĄ, SANDĖLININKĄ? Gal net nereikia jų matuoti? Bet gi visi nori PRIPAŽINIMO!

Kadangi seminaras buvo šiek tiek kita tema, tai nuo atsakymo pavyko išsisukti. Tačiau po pastarųjų dviejų mano straipsnių Verslo Klasėje apie geresnį gamybinio ir darbuotojų apribojimo išnaudojimą sulaukiau...

Kai smunka rinkos ir įmonės susiveržia taupymo diržus, parduoti savo gaminius arba paslaugas darosi vis sunkiau. Tokioje padėtyje atsidūrė tūkstančiai Lietuvos įmonių, kurios, griebasi šiaudo negalėdamos pardavinėti taip sėkmingai kaip anksčiau.

Tas šiaudas paprastai būna dar vienas superpardavėjas, dažniausiai ką tik nuviliotas nuo konkurentų. Jis moka padaryti pirmą įspūdį, užkalbėti klientą, įpiršti savo „sprendimą“. Jis jaučia, kada verta įkyrėti, o kada užtenka tiesiog pažerti pažadų. Tokie pardavėjai rinkoje vadinami menininkais, nes ir pardavimai yra menas, jei tikėsime verslo bestselerių viršeliais.

Dėl šių ir daugybės kitų priežasčių mūsuose yra manoma, kad mažėjant pardavimams išgelbės superpardavėjas-menininkas. Kadangi taip manančių įmonių vadovų netrūksta, turime rezultatą – pardavėjų apyvartumas rinkoje gerokai pranoksta jų pardavinėjamų prekių apyvartumą...

Kaina svarbu, bet vertė svarbiau

Versle norint...

Prancūzų rašytojas Henri Estienne’as rašė – jei jaunystė žinotų, o senatvė galėtų. Neretas pensininkas gailisi, kad jaunystėje negalvojo apie tolesnę ateitį, pasitikėjo valstybe (kuri esą užtikrins orią pensiją), per daug išlaidavo ir nesukaupė lėšų senatvei.

Dabartinius senolius galima pateisinti – kai jie buvo jauni, laikai buvo kiti, socialinė ir ekonominė santvarka buvo kitokia. Tačiau tie, kurie pensininkais taps po 10 metų ar vėliau, jau negalės pasiteisinti nesitikėję santvarkos pokyčių.

Kodėl reikia kaupti senatvei?

Kovo „Verslo klasėje“ rašiau, kad socialiniame tinkle surengtoje mini apklausoje, kurioje teiravausi, apie ką turėčiau parašyti į žurnalą, ryškiai išsiskyrė dvi temos. Vieną jų – kaip įmonėse diegti naująsias technologijas – apžvelgiau ankstesniame straipsnyje. Šį kartą analizuosiu klausimą, kuris iš pirmo žvilgsnio nėra priklausomas nuo...

Per savo virš dvidešimties metų Apribojimų Teorijos propagavimo bei šios metodikos taikymo organizacijose karjerą, visuomet mano veiklos objektu buvo (ir tebėra) organizacijos procesinė pusė, dar vadinama kietaisiais dalykais. Aš ir mano kolegos visuomet rėmėmės prielaida, kad pakeitus organizacijos taisykles bei rodiklius, suteikus darbuotojams reikiamas žinias, jų elgsena pasikeis. Ši prielaida nėra neteisinga – labai dažnai patobulinus organizacijos procesus, pakeitus kai kurias taisykles bei rodiklius, organizacijos efektyvumas reikšmingai padidėdavo, ir organizacijos pasiekdavo įspūdingų rezultatų. Visgi, tenka pripažinti, kad ne visose organizacijos pavyko įgyvendinti pokyčius. Vertinant tuos projektus ryškėja vienas bendras bruožas – nors organizacijos vadovai ir darbuotojai pritarė siūlomiems pokyčiams, tačiau jų neįgyvendino.

Prieš keturioliką metų aš sau išsikėliau tikslą –...

– Buna ziua, – pasigirdo ragelyje.
– Buna ziua, – automatiškai atsakiau į rumunišką pasisveikinimą.

Tačiau labai greitai supratau, kad mano rumuniškas pasisveikinimas buvo klaida, nes „ragelyje“ esantis kalbėtojas toliau šnekėjo su manimi rumuniškai. Teko jį stabdyti ir pasakyti, kad mano rumunų kalbos žinios apsiriboja pasisveikinimu ir paprašymu „vieną didelį alaus“.

Pašnekovas aiškiai nustebo, tačiau greitai persijungė į anglų kalbą ir prisistatė. Tai buvo Istvanas, Rumunijoje esančio fabriko, kurį vėliau savo įmonės diskusijose vadindavome Dantų karalyste, savininkas ir vadovas. Istvanui į rankas pakliuvo daktaro Eliyahu Goldratto knyga „Scopul“ („Tikslas“ rumunų kalba), ją perskaitęs iškart nusprendė su mumis susisiekti. Kodėl su mumis?

Galbūt dalį skaitytojų tai nustebins, bet „Tikslą“ rumuniškai išleido mūsų įmonė....

Neseniai sulaukiau vieno buvusio kliento priekaištų, kad “užleidau” Apribojimų teorijos (TOC) populiarinimą. Kaip sakoma amerikietiškuose filmuose – guilty as charged. Taisydamas situaciją, noriu pristatyti dar vieną dr. E. Goldratt verslo romaną “Kritinė grandinė”.

Nors ši knyga nesulaukė tokio populiarumo kaip gamybinins romanas “Tikslas” (mano apžvalgą galite rasti čia >>>), tačiau mano subjektyvia nuomone Kritinės grandinės principai projektų valdyme naudojami dažniau nei DBR (TOC sprendimas gamybai) gamybos valdyme. Todėl šią knygą rekomenduoju visiems, kurie susiduria su projektų (ar jų portfelio) planavimu ir vykdymu.

Knygos pagrindinis veikėjas universiteto profesorius, dėstantis MBA studentams ir svajojantis apie pastovią darbo vietą, susiduria su iššūkiu. Mažėjantis studentų srautas kelią profesoriaus planams pavojų, o Universiteto vadovas ragina profesorių pritraukti daugiau...

Straipsnis buvo publikuotas žurnale "Verslo Klasė" 2016 metų gruodį 

------------------------------------------------------------------

Metams baigiantis tvirtinami ambicingi ateinančių metų pardavimo ir pelningumo planai, plėtros strategijos ir taupymo programos. Aš irgi pamėginsiu apibendrinti, ką rašiau pernai metais „Verslo klasėje“, ir rekomenduoti, ką įmonėms reikia nuveikti šiais metais.

Gruodį savo ateities būrimus pristatė ne tik astrologai, bet ir bankininkai, analitikai, ekonomistai, pasisakantys per įvairiausias konferencijas, televizijos laidas, popierinę ir elektroninę spaudą. Bendrovių vadovai įdėmiai klausėsi ir stengėsi atsižvelgti rengdami savo įmonių strategijas ir veiksmų planus. Nors neteko matyti tokių tyrimų, galėčiau lažintis iš nemažos sumos, kad astrologų prognozės išsipildo dažniau nei kokio banko vyriausiojo ekonomisto (net ir labai dažnai cituojamo). Juk ne veltui sakoma, kad ekonomistai – tai...

Straipsnis buvo publikuotas žurnale "Verslo Klasė" 2017 metų gruodį 

-----------------------------------------------

Net jei visi keliai vestų į Romą, kuomet mūsų protas neapsisprendęs, pastoviai besiblaškantis ir nesusikaupęs, niekuomet nepasieksite savo tikslo. Tokį aforizmą perskaičiau viešbučio kambaryje padėtoje aforizmų knygelėje, kuomet kolegų efektyvumo konsultantų kvietimu skaityti pranešimą Apribojimų Teorijos konferencijoje Kinijoje. Štai pernai gruodžio mėnesio straipsnyje linkėjau 2017 metais verslininkams mažiau pasitikėti įvairiais ekonomistais-astrologais, o labiau pasitikėti savimi. Šį kartą noriu palinkėti verslininkams nesiblaškyti 2018 metais.

Fokusavimosi tema tikrai nėra nauja. Štai Brian Tracy yra sakęs kad „Vidutinio intelekto žmogus, turintis aiškų tikslą ir konkrečią jo viziją bei tinkamą planą jiems pasiekti, visada aplenks genijų jų (tikslo ir plano) neturintį“. Šis Verslo...